Jakub Popielecki. Pertemptos stygos

Filme „12 vergovės metų" Steve'as McQueenas randa vizualinę metaforą to, kas jį domino visuose ankstesniuose jo kūriniuose – pertemptas stygas. „Alkyje" ir „Gėdoje" jo dėmesio objektas buvo išsišokimams pasiduodantis Michaelo Fassbenderio kūnas. Čia taip pat pasakojama apie fizinę kančią, bet jau ne fetišistiškai susikoncentravus į vieną auką. Solomonas Northupas (akt. Chiwetelis Ejioforas) yra ne tiek dar vienų kankinimų objektas, kiek jų bejėgis stebėtojas. Minėtasis simbolis –­ ne kartą herojaus derinami smuikai. Instrumento mediena traška, veikiama tempiamų stygų jėgos, o Steve'as McQueenas skrupulingai suka kuoliuką. Žinoma, kad skauda.

O skauda vis labiau, nes – skirtingai nei Solomonas – žiūrovas jau nuo pat pradžių praranda viltį. Filmo pavadinimas sufleruoja, kad vergovė greitai nesibaigs. Vis skaudžiau juntame kiekvieną likimo vingį, patiriamą herojaus, kuris – netekęs mūsų perspektyvos – pirmiausia dar viliasi, kad tai nesusipratimas, kad bus išgelbėtas, kad kas nors jo pasigailės. Bet niekas nepatikės vergo pasakojama istorija, kad jis yra laisvas žmogus ir kad jis buvo apgautas ir parduotas. Meskite visas viltis, jūs, sukaustytieji grandinėmis, – tokios taisyklės greitai išmoksta pagrindinis veikėjas. Ir iš esmės yra taip, tarsi jis žengtų vis į kitą pragaro ratą, kurių kiekvieną žymi vis naujas baltasis savininkas, blyškiu kokios nors kino žvaigždės veidu. Vienas ponas blogesnis už kitą: pradedame švelniai – su sąžinės graužiamu Benedictu Cumberbatchu, o baigiame su psichopatu Michaelu Fassbenderiu. Apskritai McQueeno engėjų galerija gana spalvinga, nors jų odos spalva ir tokia pati. Ne visi jie standartiniai degeneratai piktu žvilgsniu ir atgrasia fizionomija; blogis turi daug veidų. Nepaisant šio niuanso, visas filmas „12 vergovės metų" yra apie išnaudojimą. Dėl teisingo reikalo, bet vis dėlto. Kita vertus, McQueeno šokiruojančia precizija verta žavėtis.

„12 vergovės metų" įrodo „Gėdos" kūrėjo meistriškumą. Šis dalykas, žinoma, jį artina – filmas po filmo vis arčiau – prie holivudinio vidurkio. Akivaizdžiausias stilistinio „suvienodėjimo" ženklas, nepriklausantis McQueeno galeriniam menui, yra „Metuose..." skambanti Hanso Zimmerio muzika. Etatinis „Sapnų fabriko" kompozitorius, tiesą sakant, begėdiškai plagijuoja savo partitūrą iš „Pradžios" („Inception"). Nepai­sant to, filmo kūrėjų sukonstruota audiovizualinė mašina, skirta išspausti ašaroms, dirba nepaprastai veiksmingai. Bet McQueenas visiškai neatsisako savo idiosinkrazijos. Vietomis jis pasakoja tarsi vien ritmu (tai tolygiu laivo varomojo rato mušimu į vandenį, tai vergų plojimu – priverstiniu akompanimentu Paulo Dano dainuojamai „pamokomai" dainelei). Taip pat jis laisvai supina laiko gijas, skirtinga tvarka sudėdamas vaizdus ir garsus. Vergų sunkus darbas sulieja visas dienas į vieną, o atmintyje lieka tik detalės. Tiesą sakant, smulkmenos McQueeno arsenale yra stiprus gink­las, nes režisierius labai sėkmingai žaidžia nutylėjimais, o ne viską rėždamas į akis. Vien Northupo kruvini marškiniai pasako daugiau nei nuplaktos vergės sučaižyta nugara.

„12 vergovės metų“

Chiwetelio Ejioforo vaidmuo yra, laimei, tik susilaikymo demonstravimas. Kenčiančios akys ir įsitempęs –­­ tarsi lauktų botago kirčio – kūnas aktorių išskiria suvaldyta neviltimi ir siaubu. Dar labiau jo vaidmenį sustiprina kontrastas su šaržiniu Dano ar Fassbenderiu. Vis dėlto tai ne priekaištas pastariesiems; jų bufonada yra būtina, kad atsirastų – per neigimą – atsitraukęs protagonistas. Šis režisieriaus sumanymas susijungia su niūriu stebėjimu, kokį sukuria McQueenas. „Alkyje" kalinių sužvėrėjimas išreiškė kažkokią idėją, buvo protestas, būdas ką nors (bet ką) pasakyti, o čia jau yra tik išgyvenimo forma. Solomonas, kad liktų gyvas, turi nuslėpti savo tikrąją kultūrą po netikro vardo kauke, „paprasto" vergo kauke, nes Ejioforas „slepiasi" imponuojančiai atsargiame vaidmenyje. Mokėjimas groti smuiku Solomonui dar praverčia, o jau rašymo menas negali prasimušti.

McQueenas savo filme fiksuoja šį klinčą, kai susiremia kultūros ir gamtos tvarkos. Odos spalva gali pražudyti, juo labiau išsilavinimas. Edvino Epso (Fassbenderio) dievotumas eina koja kojon su jo paleistuvyste. Režisierius piešia pakaruokliškai ironiškus paveikslėlius. Judanti kamera vienu kartu nufilmuoja rūsį, kuriame kali herojus, ir baltą namą (White House). Pirmame plane – ant šakos pakartas herojus, antrame – nerūpestingai žaidžiantys kiti vergai. Priverstinis „priėmimas" savininko namuose, kur vergų „orkestras" groja net tada, kai atliekama žiauri bausmė –­ beveik kaip nacistų naikinimo stovyklose. Ir pasikartojantis motyvas: apgirtę nuo laisvės išvaduotieji iškart pamiršta savo nelaimės brolius. Ne šiaip sau McQueenas pradeda filmą nuo beviltiško herojaus bandymo aprašyti savo padėtį. Nes jis nepamiršo, nenutilo. Kultūra (čia rašto pavidalu) buvo užšaldyta, o ne sunaikinta. Tikrasis Solomonas Northupas paliko įrodymą („12 vergovės metų" pastatyti pagal jo prisiminimus), o McQueenas jam suteikė stiprią kino formą. Iš to, kaip filmas sutiktas JAV, matome, kad vis dar reikia tokios ataskaitos „laisvų žmonių šalyje". Geriau vėliau negu niekada.

filmweb.pl

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas