Jūratė Visockaitė. Pavasario dienoraštis (V)

Jūratė Visockaitė rašo apie festivalį „Naujasis Baltijos šokis“.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

„Larsen C“. Graikija. Atrodo, šitie naujieji graikai verti senųjų didžiųjų, nors jau daug amžių pasaulis dūsauja, kad tikrai ne, kad Atėnai sugriuvo ir nebeatsistato. Tamsioje scenoje su tamsia apranga slankiojantis (negali sakyti – šokantis) šešetukas apnuoginęs ir apšvietęs tik veidus ir rankas. Judesys automatiškas, pasikartojantis, nežymiai kintantis, bet drauge kilmingas, užtikrintas, įsispaudžiantis atmintin, na, tikrai kažkas tokio iš ten, iš amžinojo meno – plastiškai sustingusios berankės skulptūros ar grakščios vazos.  

Bet švelniame scenos paveiksle neapsieita be juoko, ironijos – begalviai žmonės primena varliagyvius, kadaise iššliaužusius iš vandens, o jei kas atsitiks blogo, vėl ten sugrįš. Spektaklio anonsas teigia: ak, ne, čia klimato kaita, tirpsta ledynai... Žinom, žinom, šiuolaikinį vizualųjį meną valdo menininko arba kuratoriaus parašas prie objekto. Tačiau šiuos ledynus galima pakeisti debesimis arba anapusybėn romiai nuplaukiančia žmonija. 

Vadinamasis garso dizainas su šamaniškais mušamaisiais hipnotizuoja. Ir šiek tiek užstoja (arba kompensuoja) sceninį vyksmą. Dūminis finalas nusidriekia per visą salę ir nuskamba graikiškai didingai – olimpietiškai.

 

///

 

„Fear and Greed“. Kanada. Neaukštas, nestiprus ir, regis, nebejaunas (neradau gimimo metų) Frédérickas Gravelis, šio kūrinio autorius ir atlikėjas, įtraukia į „sustabdytas akimirkas“. Tai jo aiškiai deklaruojamas tikslas, kurio kaip dangaus manos trokšta naujasis modernus šokis. Tačiau ne visada pasiekia ir rodo mums tiktai minties neįkrautais judesiais mirguliuojančią scenos erdvę. Žavią, bet ir sunkiai išskeliamą akimirką susivokti, plastiškai ištraukti būties šaknį, pavyksta toli gražu ne kiekvienai judesių sankaupai (lietuvių ir ukrainiečių „Nemigai“ nepavyko). „Patirti dabar!“ – tikslus šiųmetinio festivalio devizas.

Užtamsintame galuscenyje roką groja trys muzikantai, o Frédérickas yra ketvirtasis rokeris – solistas ir instrumentas, vedantis muzikos grupę kūnu, balsu ir užsidegančia vidine šviesa. Visi matėm, kaip beprotiškai rokeriai krato galvas su ilgais plaukais, kokie orgazmo decibelai sklinda iš jų pražergtų kojų ir plačių krūtinių. Bet šis trapus, pažeidžiamas ir vis dėlto akimirksniui susitelkiantis žmogus piešia strėlę, pats tampa ja. Seki jos trajektorija kaip užburtas. Kai Frédérickas ima kalbėti ar dainuoti (kažkokiu būdu atgavęs kvapą), kai persirengia, strėlė virsta bumerangu, įtraukiančiu į veiksmą ir žiūrovą, bet tie momentai yra kiek silpnesni. 

 

///

 

„Zonder“. Belgija. Užtęstas komiškas cirko numeris su tiesmuku moralu. Stebina trijų atlikėjų fizinis pasirengimas – valandą mušti tokį sekinantį ritmą ne lengviau nei šokti pagrindines partijas klasikiniuose baletuose. Baletas čia pirmiausia ir ateina į galvą, nes trijulė, kaip įsivaizduoju, tapo jo atstumtaisiais: du šokėjai visai nevykusių kūno formų, tiesa, trečias – tiesiog Apolonas, bet irgi kažkodėl išmestas iš to sustiprinto režimo choreografinio kalėjimo... Dabar šis laisvasis kooperatyvas plėšiasi į savo avansceną, nori ir tarpusavyje susikalbėti, ir įrodyti teisę savaip šokti... štrausiškus valsus.

Nėra ko slėpti, dauguma potencialių modernaus šokio žiūrovų galvoja, kad į panašias grupeles buriasi didelių baleto ir šokio kolektyvų autsaideriai, dėl vienų ar kitų priežasčių atsisijoję ar nepritapę atlikėjai. Juk šokio alkis sunkiai numalšinamas. Šio spektaklio humoristinis požiūris į apsikrėtusius šokiu, jo ambicijomis pasakyti labai daug tarsi nuima stigmą, leidžia atsikvėpti ir suprasti.  

 

///

 

„Carcaça“. Portugalija. Į Portugalijos, kaip ir į pietinės Ispanijos, kultūrą įmaišyta arabų ir afrikiečių kultūros. Matyt, todėl portugalai formuluoja ir sprendžia itin lokalius uždavinius, pavyzdžiui, „tapatybė ir kojų judesiai“...

Dešimties šokėjų kolektyvas, kuriame šoka ir pats 37-erių režisierius Marco da Silva Ferreira, pusantros valandos ant dulkančio balto audeklo įnirtingai mina ir kažką mala kojomis, atrodo, vos neišsinarindami klaipo pėdas su sportbačiais – kolektyviai, tačiau kiekvienas individualiai, skirtingai. Netikėtai – po abstrakčiosios dalies – įjungiamas siužetinis socializuotas veiksmas su tezėmis apie naujosios demokratijos buržujus su šokėjų torsais, įvilktais į tamprius rausvus žabtus. Gauname ir gastrolinę vyšnaitę ant torto: taisyklingai lietuvių kalba ištapomą užrašą „Visos sienos griūva“. Finale už širmos iš paskutinių jėgų vėl trenkiamas tas pats „Carcaça“ – drauge su mušamaisiais ir elektronine muzika jis tave prikelia, priverčia darsyk įtempti regą ir katarsį „Patirti dabar“. Bravo!