Pirmasis Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ anotacijoje pavadintas nuotykiniu. Tačiau vargu ar skausmingus Lietuvos istorijos epizodus liežuvis verstųsi vadinti nuotykingais. Labiau tiktų žodis „tragiški“. Romanas, žinoma, prasideda gan žaisminga ir paslaptinga nata: tolimas giminaitis, palikimas, skubi pastanga surišti nutrūkusius giminystės saitus. Žinoma, paveldėjimo drama ar nuotykis tėra pretekstas. Istorijai judant į pabaigą, giminystės ryšys su mirusiuoju netampa aiškesnis, paveldėjimo bylos nepaženklina notaro spaudas. Nuotykis nutrūksta vos prasidėjęs. Tikrąja laikytą istoriją užtemdo besiskleidžiančio genealoginio medžio šešėlis. Šis veša atskiromis šakomis: pirmuosius ūglius išleidžia XIX a., o vainiku siekia XXI amžių.  

 

Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2023.

 

Romano koliažą sudarantys epizodai įsimintini. Kalba ekspansyvi, vaizdinga. Erdvė gyva, sodri, jos detalumas pavydėtinas. Metaforos skambios ir gerai apmąstytos. Tekste nestinga terminų, pasiskolintų iš neurologijos, anatomijos. Jie puikiai dera su pagrindinės veikėjos (pasakotojos) patirtimi slaugant palengva mąstymo galią prarandančią motiną. Maži krislai, iš kurių sudarytas romanas, pakankami – autorės aprašomos dramos suprantamos tiek pavieniui, tiek visumoje. Personažų gausa skaitytoją užgriūva nuo pirmojo romano puslapio, tačiau jų keliai retai persikerta, jų susitikimai retai palieka svarių žymių vienas kitam. Kiekviename segmente pasakojama savita istorija reprezentuoja iki esminių štrichų redukuotą istorinį laikotarpį. Autorė sėkmingai perteikia karo patirtį, pokario pasaulį, šmaikščiai pažaidžia su šiandieniu merkantilizmu, nuorodomis net šokteli į devyniasdešimtinių banditizmo epochą, pavaldumas lenkaitei administratorei suveikia tarsi užuomina apie savotišką tradicijų tęstinumą diasporoje. 

Tačiau tikrai ne visi epizodai vienodai įtraukiantys ar svarūs. Ypač seniausius laikus fiksuojančios koliažo dalys atrodo tuštokos, stokoja įvykių. Bažnyčioje numesta kepurė skaitytojui turi priminti apie tų laikų bendruomenių religingumą (tą ir padaro), tačiau vargu ar pasiekia kokį kitą tikslą. Toks XIX a. vaizdavimas atrodo minimalistinis, labai selektyvus. Panaši ir Jono Necelio istorija. Ką specifiško apie XX a. pradžią turėtų pasakyti prasigėręs lenkų šlėktelė, besivaikantis lytinėmis ligomis užkrėstus sijonus, engiantis savo žmoną ir vaikus? Tokių egzempliorių ir šiais laikais su žiburiu ieškoti nereikia.

Panašaus pobūdžio kritika nebūtų verta didesnio dėmesio, jei romanas turėtų stiprų paralelinį naratyvą, antrąjį kamieną. Kad ir tą patį paveldėjimo nuotykį. Tačiau kūrinys koncentruotas būtent į istorinį procesą, į jo raidą. Judėdama šiais segmentais D. Kalinauskaitė kuria savotišką Lietuvos istorijos paveikslą, kurį perteikia pirminių šaltinių, toje istorijoje dalyvavusių žmonių balsais. Šie kartais pasakoja savas istorijas, kartais svetimas. Todėl gana greit akį patraukia pateiktų bylojimų detalumas, o ypač tapomų psichologinių-percepcinių portretų vaizdingumas. Romano pabaigoje tarsi spręsdama susidariusią problemą autorė pagrindinės veikėjos Dalios lūpomis nurodo, kad pasakotoja negali žinoti visų subtilių detalių, ji jas tik nuspėja, interpretuoja. O tai devalvuoja pasakotų istorijų autentiškumą. Objektyvus žvilgsnis į kintantį skirtingų epochų pasaulėvaizdį staiga tampa subjektyvus. Prieš akis kyla ne praeitis, o vien jos atsiminimas, perkoštas per 200 metų filtrą. Žinantiems, kas yra internetas, sunku įlįsti į elektros nemačiusio žmogaus galvą. 

Romanui „Baltieji prieš juoduosius“ stinga kritinės Czesławo Miłoszo ar Hanos Arendt gyslelės. Pasakodama apie regiono realijas prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo D. Kalinauskaitė užsimena apie santykį su lenkiškąja populiacijos dalimi, net pamini didįjį Stalino eksperimentą, Dancingą pavertusį Gdansku, depolonizavusį Lvivą, Vilniaus kraštą. Tačiau paminėjimu viskas ir pasibaigia. Beveik ar net visai užmirštami bendrame katile virę ukrainiečiai, baltarusiai, žydai – etninis, kalbinis, kultūrinis regiono kompleksiškumas. 

Tekste juntamos lengvos ksenofobijos gaidelės. Visi rusai – galvažudžiai, visi lenkai – pasipūtę paleistuviai. Niekas neneigia, kad Raudonoji armija, ypač priešakiniai jos būriai, atliko tiek karo nusikaltimų, kad bent dalį sveiko proto išsaugojusiame pasaulyje jų būtų užtekę keliems ateinantiems tūkstantmečiams, kad vokiečių beprotybė peržengė bet kokias žmogiškumo ribas. Tačiau, kaip veikale „Eichmanas Jeruzalėje“ (iš anglų k. vertė Vilius Bartninkas, 2015) nurodė H. Arendt (už tai buvo ir yra pjudoma kritikų), istorijos procesas, deja, niekada nebūna juodas ar baltas. Ne vien juodųjų rankos kruvinos. 

Skaitant „Baltieji prieš juoduosius“ neretai susidaro įspūdis, kad Lietuva – ujamų pavergtų žmonių kraštas. Vienintelis laisvės šauklys čia – nuogalius fotografas, viešbučio kambaryje renčiantis miniatiūrinę Sodomą ir Gomorą. Į desperatišką kovą nekyla partizanai (nebūtinai vien pozityvūs ar vien negatyvūs jų provaizdžiai), prieš carą nebruzdama, slaptose mokyklose nesaugoma lietuvių kalba, o jos pagrindu nekalamas tautos identitetas, po tankais negula žmonės. Stinga ir tarpukario nacionalizmo, sovietmečio stribų, puikiai biurokratinėje vertikalėje nardžiusių tarnautojų, ambicingų ir amoralių oportunistų, kuriais neretai tapdavo tie patys lietuviai. Nejaugi baltieji tėra pasyvūs istorinio vyksmo stebėtojai, negebantys kontempliuoti nei gera, nei bloga?

Dėl suminėtų priežasčių taip keblu apibrėžti, ko ši istorinė eksplikacija siekė. Sunku įžvelgti norą atlikti kompleksinę įvykių analizę, tuo labiau – metaanalizę. Tokią kaip Umberto Eco romane „Prahos kapinės“ (iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė, 2012), puikiai atskleidžiančiame istorijos mokslo prisirišimą prie dokumentuose užfiksuotų paviršinių procesų, kurių tikrai nepakanka norint atkasti šį tą panašaus į taip lengvai falsifikuojamą tiesą. 

Interviu portalui bernardinai.lt D. Kalinauskaitė implikuoja, kad „Baltųjų prieš juoduosius“ pamatu tapo realūs realių žmonių pasakojimai, sumazgyti į vieną audinį. Todėl peršasi nuomonė, kad romanas, bent jau iš dalies, inspiruotas baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič kūrybos, jos išgryninto Nobelį pelniusio kvazidokumentinio žanro. S. Aleksijevič renka, rūšiuoja ir literatūriškai apdoroja žmonių pasakojimus, sujungia juos į tam tikros tematikos blokus, virstančius savotiško pobūdžio dokumentais, kurie atveria anksčiau neliestus smulkiosios istorijos klodus. Tai leidžia žengti daug toliau už Herberto Spencerio ar Levo Tolstojaus didžiųjų asmenų kritiką, analų mokyklai priklausančius Fernando Braudelio longue duree tyrimus ar smulkmeniškas Michelio Foucault analizes. S. Aleksijevič strategija leidžia prisiliesti prie labai žmogiškos, įvairiapusės, neretai ambivalentiškos tiesos. D. Kalinauskaitė bando atverti lietuvišką šio klodo ekvivalentą, kol jis dar sklinda iš senolių lūpų. Tačiau iki nešališkumo prozininkei trūksta apimties. Papildžius gan neprastą karkasą istorijomis, pasakojimais ir jų interpretacijomis, net fiktyviomis dokumentais ir šaltiniais grįstomis rekonstrukcijomis, išryškėtų subtilumai. Deja, D. Kalinauskaitė, atrodo, bando bėgti gan pavojingą istorinį maratoną (kuklia šios recenzijos autoriaus nuomone, ji tai sugebėtų), bet kol kas įveikia vien saugų sprintą. 

 

 

 

 

 

 

Jonas Gusevičius – periferinis personažas, manantis esąs protagonistas.