Sausio pabaigoje Suomijoje vyks prezidento rinkimai. Didžiausias šalies dienraštis „Helsingin Sanomat“ paprašė kiekvieno iš devynių kandidatų parašyti esė apie Suomiją iš suomių literatūros perspektyvos. Esė publikuotos metų pabaigoje kiekvieną sekmadienį, šalia vedamojo straipsnio. Pekka Haavisto (g. 1958) – parlamentaras, „Žaliųjų lygos“ atstovas, vienas favoritų laimėti rinkimus. Esė jis pasirinko Mikos Waltario romaną „Sinuhė egiptietis“, kurio populiarumas iki šiol neblėsta ir Lietuvoje (vertė Aida Krilavičienė, išleido „Tyto alba“, pirmas leidimas 1997).

 

Viršelio dailininkas – Björn Landström

 

Mikos Waltario namuose Tunturikatu gatvėje, Helsinkyje, šalia rašytojo krėslo ant stalo stovi mėlyna peleninė, dekoruota sparnuotu gališku šalmu. Stojus nakčiai gali išvysti tuščiame krėsle sužaižaruojant „Gauloises“ cigaretę. Tiesa ar mitas? Paskambinu Waltario anūkui, rašytojui Joeliui Elsteläi. „Mitas. Netiesa.“

Tačiau vargu ar kada nors sužinosime, ką tiksliai regėjo Waltaris ir ką lojo šuo, kai 1945-ųjų pavasarį Sinuhė egiptietis vakaras po vakaro sėsdavosi ant grindų palėpėje Hartoloje pasakoti savo istorijos. Rašomoji mašinėlė „Olivetti“ tik paukšėjo, ir po trijų su puse mėnesio beveik tūkstančio puslapių romanas buvo baigtas. 

Iš pradžių Waltaris man buvo visai kas kita nei Sinuhė. Jis buvo 3 dešimtmečio pasaulio suomis, kelrodė žvaigždė. Waltario ir Olavio Paavolaineno poezijos rinktinė „Greitkeliai“ („Valtatiet“, 1928) tryško didmiesčių ir technikos romantika. Į dangų stiebėsi statybiniai kranai, automobilių žibintų šviesos skrodė asfaltą. 

Pirmosiomis „Interrail“ kelionėmis kuprinėje kartu keliavo Waltario kelionių knygos „Vienišo vyro traukinys“ („Yksinäisen miehen juna“, 1929) ir „Iškeliavau į Istanbulą“ („Lähdin Istanbuliin“, 1948). Veržiausi prie Atlanto, veržiausi prie Juodosios jūros, veržiausi į Paryžių. Ne tik pasaulio pamatyti, bet ir sukaupti patirties ir idėjų, parsivežti šį tą namo. 

Mano piligriminės vietos – garsusis Paryžiaus knygynas „Shakespeare and Company“ ir 1977 m. atidarytas Pompidou centras – naujo tipo biblioteka ir kultūros centras. Helsinkio „Oodi“ biblioteka duris atvėrė tik po 40 metų.

Mus, 8 dešimtmečio keliautojus traukiniais, nuo 3 dešimtmečio keliautojų skyrė vienas pasaulinis karas, iš naujo padalinęs Europą. Tačiau toji riba pamažu ėmė braškėti. Mūsų mintyse Berlyno siena griuvo gerokai anksčiau, nei pasirodė buldozeriai. 

Karo metais Waltaris tarnavo Valstybės informacijos tarnyboje. Šis laikotarpis dažnai nurašomas, neva iššvaistytas vien karo propagandos kūrimui. Tačiau 1941 m. slapyvardžiu Nauticus išleistą veikalą „Tiesa apie Estiją, Latviją ir Lietuvą“ įdomu skaityti ir šiandien. Kas, jeigu Suomija būtų patyrusi Baltijos šalių likimą? „Sovietų Sąjunga pažeidė visus su Baltijos valstybėmis sudarytus susitarimus ir duotus pažadus, vos tik suuodė, kad politinė situacija pasaulyje tapo palanki bandymui užimti valdžią.“

Knyga skausmingai tiksliai apibūdina, kaip Sovietų Sąjunga pamažu pasiglemžė Baltijos šalis. Svarbus skaitinys kiekvienam, kuriam įdomi Baltijos jūros regiono istorija ir ateitis.

„Sinuhė“ buvo visiškai kitokia patirtis. Nereikėjo niekur keliauti. Užteko patogaus krėslo. O ir pats Waltaris niekad nesilankė Egipte. Tutanchamono kapą 1922 m. aptiko egiptietis berniukas Husseinas Abdelis-Rasoulis, archeologams nešęs vandens. Įkvėptas šio kapo ir Egipto muziejaus Waltaris savo palėpės kambarėlyje Hartoloje pasibaigus karui išbūrė ištisą pasaulį, detalumu pribloškusį skaitytojus. 

„Mano drauge, Sinuhe, mes gimėm keistu laiku. Visa juda ir keičia formą – kaip molis ant puodžiaus rato. Drabužiai keičiasi, kalba ir papročiai keičiasi, ir žmonės jau nebetiki dievais, nors jų tebebijo.“*

„Sinuhėje“ paslėptas istorinis pokario Europos atvaizdas. Pradžios taškas karo ir principų griuvėsiuose. Sukrėstų, vilties netekusių žmonių pasaulis. 

„Ir viena tauta už kitą nėra narsesnė ar bailesnė, žiauresnė ar gailestingesnė, teisesnė ar neteisesnė, o visos tautos turi didvyrių ir bailių, teisuolių ir klystančiųjų – tiek Sirijoje, tiek Egipte. Todėl pats vadas ar valdovas niekam neapykantos nejaučia ir tautų skirtumų neįžiūri, tačiau neapykanta – galinga jėga vado rankoje, stipresnė už ginklus, nes be neapykantos ranka ginklo nepajėgs pakelti.“

Skamba pažįstamai? Pasaulis kariauja vedamas neapykantos. Kaip žmogus, patyręs lemtingas Antrojo pasaulinio karo akimirkas, Waltaris žino, ką sako.

Sinuhė paguodą randa pesimistiškoje gyvenimo išmintyje: „Viskas grįžta po senovei – nieko nauja po saule, ir žmogus nesikeičia, nors keičiasi jo drabužiai ir jo kalbos žodžiai.“

Nesikeičianti žmonija, susikertantys ir kovojantys idėjiniai pasauliai – Biblijos Pamokslininko gaida. Tarptautinio populiarumo sulaukęs „Sinuhė egiptietis“ tapo mėgstamiausia suomių knyga.

Waltario rašomoji mašinėlė nesiliovė paukšėjusi ir po „Sinuhės“. Gimė dar keli istoriniai romanai, pavyzdžiui, „Mikaelis klajūnas“ (1948) ir „Mikaelis, sultono tarnas“ (1949), taip pat – „Mirties angelas“ (1952) ir po rašytojo mirties išleistas romanas „Johano jaunystė“ (1981). (Visus šiuos romanus į lietuvių kalbą išvertė A. Krilavičienė, išleido „Tyto alba“, – vert. past.)

Knygų „Mikaelis, sultono tarnas“ ir „Mirties angelas“ veiksmas vyksta tarp krikščioniškojo ir islamo pasaulio. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, unikali ir aktuali tema.

 

Pekka Haavisto. Veikko Kähkönen nuotrauka

 

Waltaris plunksna pažymėjo Suomiją pasaulio žemėlapyje. Minėdamas šešiasdešimtmetį rašytojas grįžo prie jam esminių vertybių: žmogiškumo ir tolerancijos. Jis kalbėjo apie didžiulius dalykus: ginklavimosi kontroliavimą ir skurdo panaikinimą pasaulyje. Kaip vieną iš gyvenimo vertybių taip pat iškėlė „nebūtiną grožį“ – tuos mažus dalykus, teikiančius džiaugsmo kasdieniame žmogaus gyvenime.

Waltaris kritikavo autoritarinę ideologiją ir jėgos, prievartos naudojimą. Net ir teisingi tikslai gali tapti priešingybe. 

Paprastos liaudies išmintį romane įkūnija Sinuhės tarnas Kaptahas. Kai reikia, galima garbinti ir kelis dievus vienu metu – dėl visa ko. Pasaulis pilnas kaptahų – žmonių, kurie kasdien stengiasi išgyventi, kasdien sprendžia problemas.

Waltariui žmonijos likimas – nepajudinamas: „Nes aš, Sinuhė, esu žmogus ir kaip žmogus gyvenau kiekviename prieš mane gyvenusiame, ir kaip žmogus gyvensiu kiekviename po manęs ateisiančiame. Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje.“

Taip sukasi gyvenimo ratas. Ir galbūt kaip tik dabar kokiame nors palėpės kambarėlyje jaunas suomių rašytojas taip pat klausosi šalia lovos sėdinčio pasakotojo ir rašo savąjį „Sinuhę“.

 

* Romano ištraukų vertimas – Aidos Krilavičienės.