Sergejus Timofejevas (g. 1970) – rusų kalba rašantis Latvijos poetas, vertėjas, Latvijoje ir Rusijoje išleidęs 8 poezijos knygas. Dirbo žurnalistu, dabar vadovauja šiuolaikiniam menui skirto interneto portalo „Arterritory“ versijai rusų kalba. 2011–2012 m. vadovavo Latvijos nacionalinei kultūros tarybai. Eilėraščius skelbti pradėjo praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio pab.–9 dešimtmečio pr. žurnaluose „Родник“, „Митин журнал“, „Вавилон“. Ne tik rašo eilėraščius, bet ir didžėjauja, rengia muzikinius-poetinius performansus, instaliacijas ir pan. Vienas iš tekstų grupės „Orbita“ – bene svarbiausio rusakalbės literatūros reiškinio Latvijoje – steigėjų. Spausdinami eilėraščiai versti iš 2012 m. pasirodžiusios dvikalbės (rusiškai ir latviškai) knygos „Stereo“.

Vertėjas

 

 

 

Tiesos

 

Noriu pasakyti tau paprastas tiesas,

Atskleisti svarbius dalykus.

Visad atverk duris, lipk į liftus,

Kilk į reikiamus aukštus, ženk koridoriais.

Visad sėsk į mašinas, užvesk variklį,

Jei žiema, luktelėk, kol įšils.

Visad leisk pinigus, bet po truputį,

Ir tik retkarčiais išleisk viską, kas po ranka. 

Vasarą bus vasara, rudenį bus ruduo,

Nesikarščiuok, nedaryk nieko, kas tau bjauru.

Mergaitės taps merginomis, vėliau pastebėsi

Jas, vedančias per gatvę už rankos mažylius.

Vyriškiai niauriai svarstys galimybes,

Vėliau veiks pagal situaciją ir dažnai klys.

Vyriausybės sukurtos, kad žlugtų,

Laivai – kad praplauktų po tiltais.

Bet, šiaip ar taip, žiburiai anapus upės

Niekados, tik įsivaizduok, niekados neužges.

O jei vis dėlto nustos šviesti, susikrauk kuprinę,

Imk tik tai, kas būtina, ir kuo greičiau palik miestą.

Atvažiavęs į naują vietą, apsižiūrėk, atsiremk į medį, 

Gali užsirūkyti, jei rūkai, pastovėti, pagalvoti.

Matai, ir čia vakarais gurkšnoja arbatą, o rytais – kavą,

Keikia merą, laukia pokyčių į gera.

O jei yra upė ir kitame krante matyti žiburiai, – 

Vadinasi, yra ir į ką įsitverti.

 

 

Šiaurė

 

Sėdžiu ir ramiai užkandžiauju degtine

Vienoj įstaigoj šiaurinėj miesto daly.

Pilna kišenė žiebtuvėlių,

Galiu, ką noriu, uždegti ar pašildyti ranką.

Tad ir tu sėsk, daili blyškioji gentie,

Taisykis ant šilto lemties lopinėlio.

Jokių skambučių į kitus mobiliuosius tinklus –

Tai vienintelė mūsų aplinkos taisyklė.

Ir ji atsisėda, ir visą kelią tyli,

Visą kelią nuo šeštos vakaro iki pat vienuoliktos.

O tada aš pakylu ir padėkoju už vakarą –

Už laiką, erdvę, judėjimą.

 

 

Angelų dienos

 

Angelai – tai labai lėti vaikėzai,

Rūkantys į kumščius kažkokias

Šokoladines cigaretes. 

Jie pilsto iš tuščio į kiaurą

Ten, danguje.

Debesys kvepia vanile,

Visa taip švaru, saugu ir išpuoselėta

Kaip pusryčiai lėktuve,

Stovinčiam amžinoj 

Oro uosto stovėjimo vietoj. 

Kartais jie žiūri senus kovinius filmus 

Ir mano, kad ir jie galėtų...

Paskui eina kur nors visi drauge

Kiek paniurę.

Ateina – o čia sodas,

Jie žengia po obelimis, skinasi

Vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo 

Medžio. Atsikanda. Kramto. Jiems

Jie nekenksmingi, kaip ir visa kita.

Praeina diena, ateina kita.

Ir jie vėl žiūri kovinius filmus per teliką,

Kurio ekranas dydžiu sulig dangumi.

 

 

Lapai, popierėliai

 

Kai ruduo įsismarkauja kaip dužęs stiklas

Ten, kur du automobiliai mėgino mainytis atomais,

Ir grūda gerklėn man visus tuos lapus ir popierėlius nuo

Ledų, tarsi norėdamas kuo skubiau atsikratyti įkalčių,

Nereikalingų šiugždėjimų, ir aš imu trokšti nuo visos šios 

Gausos po kažkuriuo suoliuku, ir atsitiktinė deguonies

Kaukė nelimpa prie veido, ir pamestas pasas, ir vaikinai,

Dvidešimt penkerius metus stoviniuodavę vakarais vaikų 

aikštelėj,

Slepiasi laiptinėj, it procesija pažemintų riterių, 

Ir užveria paskui save duris, ir darosi vyresni, ir daugiau geria

Skysčių, kuriuose mažiau spirito, ir aš suprantu, kad aušta,

Aušta reaktorius ir krinta temperatūra, ir apšerkšnijusi pirštinė

Voliojasi ant metalinių grindų, ir kažin kas prataria: „plevėsa“,

Ir girgždančios išmuštų liukų spyruoklės liula nuo

Mongoliško vėjo tarytum laukinės katės, išsirietusios 

prieš šuolį 

Ant grobio, ir aš slysčioju tylutėliuose kiemuose 

su išdegintais garsais, 

Ir visi šie stikliniai indai iš buvusios laboratorijos, sudaužyti 

ar išmesti,

Sapnuojasi man naktimis, aplanko, ir aš suprantu: ruduo tai stiklas, prie 

Kurio spausdamas lūpas mėgini greitosiomis praveblenti 

kelis juokelius.

Taip, tarsi tave išsivestų ir tu svarstytum, kokį gi tave 

prisimins, 

Šitokį ar anokį, ar tokį, koks buvai trečiadienį, kažkokio 

mechanizmo

Išradėją ar žmogų, ant stalo padėjusį butelį, „milijoną 

raudonų 

Rožių“ arba vėžlio kiauto spalvos kaklaraištį. Vos spėjai 

šį tą įsigyt ir 

Išmesti, o staiga štai ir vėl... Tirštėja tamsa, ir tu regi, 

kaip įstrižai 

Nuslenka šiurkščiu siūlu persiūtas laikas.

 

 

 

Metraštis

 

aštuoniasdešimt septintaisiais

vienas mokslininkas

važiavo raudona mašina

priemiesčio gatve

 

devyniasdešimt ketvirtaisiais

šeši policininkai

(du patruliai po tris žmones) 

susitiko ties sankryža

 

devyniasdešimt septintaisiais

fotografas atvažiavo fotografuoti

bet pamiršo juostelę

tad paskambino asistentui

 

devyniasdešimt devintaisiais

jie sėdėjo lauko kavinėje

be jokio ypatingo tikslo

stebėdami staltiesės baltumą

 

du tūkstančiai pirmaisiais

kažkoks senolis deginosi

nedidelio ežeriuko pakrantėje

gyvenamajam rajone

 

du tūkstančiai trečiaisiais

užsidarė naudotų daiktų parduotuvė

kurioje buvo tos firmos

marškinėlių, visai naujų

 

du tūkstančiai penktaisiais

vienas mažylis susapnavo

Ameriką ir visą naktį

šypsojosi

 

du tūkstančiai šeštaisiais

visą dieną buvo

rugpjūčio

dvidešimt šeštoji

 

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas