Esu stebėtoja ir kramsnotoja visokiausių dramų, kurios rodomos kine ir teatre. 2016-aisiais Raudonšiknių beždžionių metais mačiau ir girdėjau pasakų, kurių jau nebeprisimenu, bet vis tiek jos buvo šis tas nuobodžioje Ožkos Ragožkos egzistencijoje. Tačiau jeigu gale metų prisispyrę reikalaujate pasakyti tipo geriausią trejetuką, dešimtuką ar kitokį -tuką, tai oficialiai pareiškiu, kad mano kraujas iki orgazmo užvirdavo ir suburbuliuodavo stebint ne Meno, o Gyvenimo teatrą. „Brexitas“, LVŽS, Tru...
Kalėdinių dovanėlių maišas atsirišo, dar nesulaukus šv. Kalėdų. Gražiai atsirišo, taip dar neatsirišdavo. Du mano draugai Rūta Katiliūtė ir Valdas Papievis, triaukšt, ir nusilaužė po šakočio karūnos gabalą – Nacionalinę premiją. Čia tai bent, panašiai kaip Bobas Dylanas Nobelį. Ne, visai nepanašiai. Bobas literatūros premiją gavo ne už literatūrą, o Valdas – už aukščiausios prabos prozą kaip ir Rūta už jautriausią spalvą tapyboje. Mėlyną sniegą. Smagu. Spindintis giedras šaltukas. Nedaug...
Užmaršties demonai ir jų teikiama malonė „Istorija išgaruoja iš atminties, todėl apie įvykius, kurie nutiko prieš kelerius metus, aš turiu kalbėti taip, tarsi jie būtų dėjęsi prieš tūkstantį metų.“ Milan Kundera. „Juoko ir užmaršties knyga“ „Praradę atmintį prarandame sielą. Būtent tai šiandien mane pritrenkia – tas visuotinis, globalus reiškinys, atminties praradimas, ypač jaunosios kartos.“ Umberto Eco. „Mane glumina globalus atminties praradimas“ „Ateis diena, ir...
– Šiaip Kalėdos yra Jėzulio gimtadienis, o ne jūsų, tačiau visi per Kalėdas tikisi ir sau dovanų, – išmoningai pristatymą apie adventą pradėjo tikybos mokytoja. Stebiu antrokų reakcijas. Jiems šis moralas nelabai ką sako. Lygiai taip pat, kaip ir į kito vaiko gimtadienį atėjęs vaikas užsinori ir pats ką nors gauti. Dėl tos pačios priežasties turbūt ir sveikindami vieną vaiką dažnai svečiai mažojo sukaktuvininko broliui ar seseriai įteikia bent ledinuką. O kokias dovanas mes atnešame Jėzui ant...
Inauguracinis ir dar kalėdinis naujos rubrikos straipsnis lyg ir reikalauja kokių nors apibendrinimų. Kad ir apie praėjusius metus. Žinoma, džiugių, optimistiškų. Tačiau apie ką? Apie dailę... Bet „dailė“ tapusi keiksmažodžiu. O keiktis per šventes nenorėčiau. Gal parašyti apie šiuolaikinį meną? Bet jis tapęs konjunktūra. Taigi pasirinkimas − nekoks. Galbūt parašyti apie Vilniaus „angelizaciją“, t. y. vieno verslaus − neapsiverčia liežuvis jį vadinti skulptoriumi − nesibaigiantį „projektą“, k...
Lietuvių skaitytojui nereikia pristatyti rašytojos Liudmilos Ulickajos. 2011 m. ji užbaigė romaną „Žalioji palapinė“ (lietuviškai – „Imagas“, iš rusų kalbos vertė Jonas Vabuolas, „Jotema“, 2016) ir pasižadėjo daugiau romanų nerašyti. Bet atsiradus laisvo laiko nutarė peržiūrėti savo senelio Jakovo Ulickio laiškus žmonai Marusiai. „Perskaičiusi šiuos laiškus ir senelio užrašų knygeles, pamačiau, jog viską, kas yra mumyse, jau apžaidė daugelis protėvių prieš mus...“ – pasakoja Ulickaja, kodėl ry...
Šie metai – eiliniai metai, visi metai yra eiliniai, eiliniai kareiviai kalendoriaus mūšio lauke. Nieko daugiau. Po 2016-ųjų bus, kaip žinia, 2017-ieji, po šių avangarde atsidurs 2018-ieji... Ir smeigs ietimi 2017-iesiems, o pastarieji jau kaišioja špygą 2016-iesiems, kurie 2015-uosius jau seniai paspyrę koja... Galima taip tęsti be galo. Esame tam tikroje pasienio zonoje. Greitai pereisim muitinių patikrą, pasieniečius... Šiaip ar taip, šie metai Pasauliui buvo intensyvūs, karšti, laukia ne ką...
Weronika Murek – lenkų rašytoja, apsakymų ir pjesių autorė, gimusi 1989 m. Bytome. Baigė teisės ir administravimo studijas Silezijos universitete. Dabar gyvena Katovicuose. Debiutavo 2015 m. apsakymų knyga „Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu“ ir už ją buvo nominuota „Politikos“ žurnalo Paso premijai, o 2016 m. – prestižiškiausiai Lenkijos literatūrinei premijai „Nikė“. Pelnė 2015 m. Gdynės dramaturgijos apdovanojimą už dramą „Feinweinblein“, kurios veiksmas vyksta XX a. 6 dešimtmečio Aukš...
2016 m. į vienos prestižiškiausių Lenkijoje „Nikės“ literatūrinės premijos finalininkų septynetą pateko Magdalenos Grzebałkowskos „1945. Karas ir taika“ („1945. Wojna i pokój“), Renatos Lis „Provanso lede. Buninas tremtyje“ („W lodach Prowansji. Bunin na wygnaniu“), Piotro Matywieckio „Kuriuo keliu visiems laikams“ („Którędy na zawsze“), Weronikos Murek „Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu“ („Uprawa roślin południowych metodą Miczurina“), Bronkos Nowickos „Pamaitinti akmenį“ („Nakarmić kamie...
Kultūra.pl galerijoje – eksponatai iš „Arkos“ galerijoje (Aušros Vartų g. 7, Vilnius), 2016 12 20 – 2017 01 14 veiksiančios Antroji Lenkijos grafinių ženklų parodos. Ženklas – tai vienas svarbiausių vizualinės komunikacijos elementų. Abstraktūs simboliai, metaforos ir grafiniai trumpiniai yra tarsi grafinės kalbos sistemos, kurios kaip tinklainė atspindi konkrečią visuomenę arba šalį, skiemenis arba raides. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos Lenkijoje nebuvo nė vienos parodos, jokio leidinio, k...