× Lina Laura Švedaitė Su vaizdo žaidimais beveik neturiu nieko bendro. Gal tik per sūnų. Pati ankstyvoje paauglystėje esu žaidusi vos vieną žaidimą „The Sims“; prisipažinsiu – itin patikdavo kurti žmogeliukų poras ir visaip jas kiršinti. Gerai, kad šis pomėgis nepersikėlė į tikrovę. Tad dėl neišprusimo kai kurie mano klausimai vaizdo žaidimų kritikei, knygos „Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ autorei Marijam Didžga...
Vienas iš pirmųjų sąmoningumo požymių vaikystėje buvo naivokas klausimas, kurį uždaviau namiškiams: kodėl seneliai miega atskirai? Aiškaus atsakymo niekada taip ir negavau. Žinoma, dabar, būdamas suaugęs, galiu pakankamai tiksliai jį nuspėti. Asmeninio archyvo nuotr. Mano močiutė gimė 1940-ųjų liepą nedideliame Dzūkijos kaime – Kučiūnuose. Jos dvynys brolis, niekada taip ir negavęs vardo, mirė gimdant. Tarpukario Lietuvoje gimdyvių mirtingumas buv...
Neegzistuojančiame mieste apstu paukščių. Dedu galvą, kad iš visos Sovietų Sąjungos čia suvažiavę žmonės, kaip mokėję statydami blokinius daugiabučius, nežinojo, kad jų angose gyvens kregždės. Niekur nesu mačiusi daugiau kregždžių nei sėdėdama ant savo vaikystės lovos ir iš penkto aukšto žiūrėdama į lauką: atšilus orams dangaus gyvos žirklės turbūt pačios įsikerpa į užpakalį, nes nenuilsdamos suka ratus aplink savo ir mano namus retsykiais suklykdamos, lyg smei...
Žurnalas „Literatūra ir menas“ šiemet mini 80 metų jubiliejų. Ta proga pakvietėme kultūros žmones šiek tiek pažaisti ir uždavėme klausimą, kokias asociacijas jiems kelia „Litmenis“. Jūsų dėmesiui – žaismingi, rimti, ilgi ir trumpi atsakymai. Sarah Illenberger, iš serijos „Flowerworks“, 2014; fotografija Režisierius, dramaturgas Aleksandras Špilevojus „Literatūra ir menas“ pirmiausia asocijuojas...
Virsmai Naujausia „Literatūros ir meno“ istorija dalyvio akimis Ilgainiui Lietuva tapo panaši į Vakarų šalis, galima sakyti, netgi tam tikru požiūriu jas pralenkė, nes daugelyje jų dar gali sustoti ir pasigrožėti savotišku paveldu, pas mus jau mirusia tradicija – ir seni, ir jauni žmonės stovi prie kiosko ar prekybcentryje ir renkasi laikraščius. Taip buvo ir mūsų šalyje, kai atsiradau „Literatūroje ir mene“. Tai atsitiko...
Šios kronikos kviečia leistis į keistų, nuošalių ar savitą istoriją turinčių, su maistu susijusių vietų paieškas. Jose autorė tyrinėja ne tik tai, kas patiekiama lėkštėje, bet ir giliau slypinčius sluoksnius, gyvus socialinius audinius, kuriuose susitinka istorijos, kultūra ir kasdienybė. Man visada knietėjo eiti ten, kur, atrodo, mažai kas eina. Užkandinės, kurios slepiasi tarp sandėlių, kioskeliai prie stoties, valgyklos, kuriose laikas tarsi sustoj...
Maria Sonevytsky – knygų „Wild Music: Sound and Sovereignty in Ukraine“ (2019) ir „Vopli Vidopliassovaʼs Tantsi“ (2023) autorė, taip pat parašiusi daugiau nei dešimt mokslinių straipsnių ir knygų skyrių. Jos tyrimų laukas aprėpia įvairias temas: nuo episteminio imperializmo ir po Černobylio katastrofos gimusio folkloro iki sovietmečio Kyjivo pionierių muzikinės kultūros ar Krymo totorių muzikos ir čiabuvių atminties politikos. Ji yra parengusi ne vieną...
Haliucinuojančią Tove Ditlevsen romano „Veidai“ veikėją mylimųjų ir priešų balsai pasiekia kanalizacijos vamzdžiais. Iš pradžių kalbėjęsi apie ją, ilgainiui jie pradeda kalbėtis su ja. Nuo tada, kai persikraustėme į Senamiestį, balsai mane dažniausiai pasiekia vakariniame virtuvės kampe, tik dar neišsiaiškinau – radiatoriais, per orlaidę ar iš šaldytuvo. Statyčiau už šaldytuvą. Nesvarbu, ar grožiuosi už lango pražydusia sl...
× Sara Poisson Kaip mus veikia istorija, kurioje dažniausiai buvome kolonializmo aukos? Kaip tai padeda, o gal trukdo suvokti šiuolaikinio kolonializmo, rasizmo praktikas? Kaip vertiname antropoceno įtaką planetos ekosistemoms, jų sukeltiems geopolitiniams iššūkiams? Galų gale – ar įstoję į Vakarų klubą ir siekdami nacionalinės gerovės gebame reflektuoti šiam klubui tenkančią atsakomybę už klimato kaitą? Apie tai pasikalbėjome su Lietuvos kultūros...
Išvykstu iš namų, nes laikas grįžti namo. Žmogui, užaugusiam sedentaristinėje metafizikoje – pasaulėvaizdyje, kuriame namai, tapatybė ir priklausymas laikomi pririštais prie vienos stabilios vietos, – tai skamba kaip šizofreniškas oksimoronas. Tačiau pagal sezonų kaitą tam tikrais maršrutais judantiems pastoralistams, klajoklių bendruomenėms ar migruojantiems paukščiams tai yra savaime suprantama. Agnės Gintalaitės nuotr. &...