Kartą, bediskutuojant apie nerimą ir vienatvę, draugas užsiminė, kad šiandienos pasaulyje gyventi ypač sunku dėl dviejų priežasčių. Pirma – begalė pasirinkimų. Antra – beveik visi variantai turi trūkumų. Ar tie trūkumai slypi pačiuose dalykuose, ar besirenkančiuosiuose –­ klausimas atviras. Panašiai ir dėl sostinėje vykstančių renginių: pramogų begalė, tačiau beveik niekad negauni, ko tikėjaisi.

Sausio 13-osios išvakarėse vykęs vargonų koncertas Nacionalinėje bibliotekoje intrigavo nepriekaištingu repertuaru, kurį vainikavo O. Mesianas. Prie Seimo besirenkančiųjų laukė milžiniškas laužas (mintyse jau pradėjau niūniuoti „Radiohead“ Burn that Witch, bet paskui lioviausi – tarsi pats savęs susigėdau) ir šviesos instaliacija – trispalvė ant bibliotekos kolonų. Prieš pradėdamas koncertą Dainius Sverdiolas paaiškino elektroninių vargonų veikimo principą: paspaudus klavišą pasigirs garsas, tačiau tai tebus tikrų vargonų garso įrašas.

Sausio 13-osios naktį sutikau „Kablyje“ vykusiame elektroninės muzikos festivalyje „Švytėjimai“. Organizatoriai žadėjo spinduliuojančią tamsą, alternatyvą ir eklektiką, tačiau be kelių sferinių prancūzo Mondkopf ir lietuvio Fume gabalų nieko ypač tamsaus neišgirdau. Norėčiau pacituoti kažką iš Ginsbergo, pavyzdžiui, „vidujai staugiant apie neišlaisvinto ir nenužudyto ego galimybes / Regėjau geriausius savo kartos protus, sunaikintus beprotybės“, bet iš tiesų buvo eilinis tūsas su eiliniais padauginusiais (-iomis). Todėl vakaro tamsa atsiskleidė tik ilgoje kelionėje namo stebint švintantį dangų ir juodus milžiniškus medžius jame.

Eglės Ridikaitės parodą pramiegojau. Tačiau vis dėlto nuėjau į ekskursiją po Katedros požemius. Susirinkusių buvo daug, o požemių – mažai. Nori nenori prisiminiau laikus, kai į Katedros požemius leidomės su mokyklos ekskursija. Mums rodė ir suverstų kaulų krūvas, ir kriptas, kuriose laidotos maro aukos, kažkas net sugebėjo beveik pasiklysti. Šiandien savotiškai žavus vadovas pavedžiojo po kelias gana nykiai – euroremontiškai – rekonstruotas kriptas, parodė glazūruotų plytelių šukes. Ekskursijos ašis – Barboros Radvilaitės, kuri, pasak vedlio, buvo gražiausia Europos moteris ne dėl išvaizdos, o dėl to, kad labai gera, kapas. Nuostabą sukėlė kukli, tokia našlaitiška Radvilaitės karūna – sidabrinė, paauksuota, jokių perlų, rubinų, smaragdų. Ilgiausiai sustojau ties seniausia Lietuvos freska „Nukryžiuotasis su šv. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu“. Freska nutapyta karsto viduje, žiūrovas negali žvelgti į ją tiesiai, tik į atspindį veidrodyje. Nes originalas skirtas mirusiajam, pagalvojau. Ir dar pagalvojau, kad jei būčiau turtingas, savo karste prašyčiau ištapyti Bruegelio „Medžioklius sniege“.

Pagirių Oželis