Po šios rubrikos stogu su savo ilgu ar trumpu tekstu – ir pageidautina apie seną, nepremjerinį, iš dalies spaudoje jau užmirštą spektaklį ar filmą – kviečiame pasirodyti ne profesionalą, o mėgėją, mylėtoją, teatro ir kino gerbėją. Tą, kurio atsitiktinių frazių kritikas, išeidamas iš salės, klausosi ištempęs ausis, kurio jausmus ypač vertina aktoriai, kuriam neužtenka kelių sakinių feisbuke, reikia viešai atstatyti teisybę, sudėlioti taškus ant „i“. Pirmoji debiutuoja Ignė. (Tekstai redaguojami minimaliai.)

Kaskart eidama į teatrą jaučiu maloniai džiuginantį nerimą, primenantį, kad tuoj nusikelsiu į pasaulį, iš kurio nesinori sugrįžti. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Dar prieš įžengdama į Jaunimo teatro salę jaučiausi kiek keistai – tarytum kažkas stebėtų kiekvieną mano judesį. Atsižvelgiant į tai, jog romanas „Skrydis virš gegutės lizdo“ kadaise buvo tapęs kone maištaujančio jaunimo Biblija, tokia būsena kiek paradoksali. Regis, į salę derėtų įžengti drąsiu žingsniu, pasiryžus pasipriešinti bet kokiai netrukus įvyksiančiai neteisybei. Tačiau prasidėjus spektakliui ėmė aiškėti, jog šiai neteisybei pasiruošti neįmanoma – net didžiausias maištas čia bus numalšintas.

Valerijaus Griško režisuotas spektaklis prasideda nuo beprotnamio kasdienybės –­ tai pirmasis bandymas atėjusį maištauti žiūrovą disciplinuoti. Vos patekus į vaizduojamą kasdienybę netrunka paaiškėti, kas būtų aršiausias sukilimo malšintojas: vyriausioji seselė poziciškai užima puikią vietą – yra pakilusi aukščiau visų tiesiogine to žodžio prasme. Veikėja kas rytą kopia į seselių postą, kuriame ji, skambant šiurpiu ramumu dvelkiančiai melodijai, praneša apie dienos pradžią. Jau išvydusi eilėje išsirikiavusius pacien­tus, laukiančius kasdienės vaistų dozės, pajutau šleikštulį –­­ ši procedūra veikėjams tebuvo paprastas dienotvarkės punktas. Gan aišku, jog tokia pradžia nedaug parems maištą. Tačiau netrukus į sceną įžengė Rendlas P. Makmerfis – naujasis ligoninės gyventojas. Kiekvienas jo veiksmas buvo tarytum euforijos gurkšnis, žadantis vis šviesesnę ateitį. Šiam drąsuoliui susipažįstant su pacientais, tapo akivaizdu, jog tai vienintelis žmogus, galintis sukelti tokį maištą, dėl kurio griūtų ne tik ligoninėje vyraujanti hierarchija, bet ir dehumanizuojanti sistema. Per susitikimą į sceną įeina iš pažiūros antraplanis veikėjas Raklis, kuris visame spektaklyje kartoja vieną frazę: „Dėjau ant jūsų visų.“ Iš pradžių pamaniau, jog šis režisūrinis sprendimas tėra mėginimas atspindėti lobotomijos pasek­mes. Vis dėlto vėliau supratau: ši frazė bene geriausiai apibūdina pagrindinę spektaklio mintį. Veikėjai dėjo ant visuomenės, visuomenė dėjo ant jų. Atstumtieji.

Antrasis maištingų žiūrovų sielų kurstymo šaltinis atsiveria Makmerfiui išsiaiškinus, jog jis vienintelis ligoninėje yra ne savo noru. Ši scena ne tik viena skaudžiausių –­ ji sukelia grėsmę žiūrovo taip trokštamam sukilimui. Makmerfis ima suvokti, jog maištaudamas rizikuoja ne tik niekada neištrūkti iš beprotnamio, bet ir būti gydomas elektrošoko terapija ar dar baisiau –­­ sulaukti Rak­lio likimo. Taip žiūrovų akyse žlugdomas vienintelis scenoje buvęs žmogus, galintis įgyvendinti svarbiausią tiek mūsų, stebinčiųjų, tiek savo tikslą, – maištauti. Nepaisant to, kad žiūrovai ir Makmerfis turi bendrą tikslą, jo ištakos nėra vienodos. Arba bent jau visiškai neatskleidžiamos iš šio veikėjo perspektyvos. Žiūrovai trokšta sukilimo, nes suvokia beprotnamyje tvyrantį amoralumą, mato dvasiškai sugniuždytus pacientus, šventai tikintys, jog pasaulis už ligoninės sienų jų nepriims. O štai Makmerfis maištą suvokia lyg žaidimą, kuriame galima pasislėpti ir išvengti pažeidžiamumo. Susidaro įspūdis, jog jis žaidžia ne tam, kad laimėtų, bet tam, kad žaistų. Šis interesų skirtumas neišvengiamai sukuria itin kontrastingą veikėjo paveikslą –­­ nekenčiau Makmerfio už tai, kad potencialą nugalėti sistemą iššvaistė taip pat greitai, kaip ir kasdien traukiamos cigaretės dūmą, tačiau kartu žavėjausi jo gebėjimu empatiškai priartėti prie žmogaus neprarandant sarkastiško kandumo, lengvabūdiškai priimti degraduojančią aplinką.

Po beveik trijų valandų galynėjimosi sulaukėme finalo – didžiojo sukilimo. Jis įvyko tada, kai žiūrovas jau nebeturėjo vilties laimėti, kai maišto branduolys jau buvo besudūžtąs. Nepaisant to, sukilimas vainikuojamas taip, kad nė vienas žiūrovas po spektaklio nepasakytų, jog į mūšį eiti buvo neverta. Pasiekus kulminaciją atsiskleidė daugelio veikėjų veidai – pagaliau atsilaisvino pančiai, visą spektaklį slėgę žiūrovų ir aktorių sielas. Vis dėlto finalinis vakarėlis, kad ir koks nuotaikingas, palietė jautriausią stygą. Mačiau, kaip Makmerfio įpūsta dvasia pakeitė veikėjų pasaulį – pacientai nebebuvo vaistais šeriami gyvuliai ar elektrošoku taisomi robotai –­ jie tapo žmonėmis, kurie domisi pasauliu, kuriems rūpi jų pačių likimas. Vis dėlto matyti šiuos pokyčius buvo skaudu. Beveik nepakeliama. Kiekvienas salėje išgyvenęs šią dramą suvokė, jog sukilimo malšintojų pastiprinimas jau pakeliui, todėl trumpa džiaugsmo akimirka baigsis vos šiai spėjus įsižiebti. Tad spektaklio kulminacija buvo neišvengiamai gniuždanti. Tokia, po kurios neužtenka empatiškai pažvelgti į veikėjų likimus ir sušnabždėti menką paguodos frazę – dėl šventos ramybės. Po spektaklio teko ieškoti pasiteisinimų. Tiek maišto dalyviams, tiek sau. Teko ieškoti atsakymų, kodėl jaučiuosi atsakinga už veikėjų likimus. Net jei iš visų jėgų mėginau išlikti nešališka stebėtoja.

Visą spektaklį nepaliaujamai kankino klausimai. Daugelį jų, jei nepavyko numalšinti teatro salėje, išnarpliojau ją palikusi. Tačiau vienas iš esminių jausmų, užplūdusių Makmerfiui ligonių paklausus, kodėl jie savo noru gyvena beprot­namyje, nerimsta ligi šiol. Veikėjai teigė, jog nepritapo visuomenėje. Šis teiginys prašyte prašosi klausimo: nepritapo jie ar neprisitaikėme mes? Žiūrėdama spektak­lį, nesijauti viena iš tų, dėl kurių jie tapo atstumtaisiais. Vis dėlto, būnant taip arti veikėjų skausmo, anksčiau ar vėliau tenka sau pašnibždėti, jog tu ir esi visuomenė. Visuomenė kaltina bepročius. Bepročiai kaltina ir save, ir visuomenę. O ką kaltiname mes? Tikriausiai tai retorinis klausimas, į kurį atsakyti gali tik kiekvieno sąžinė.

Išeidama iš salės, žvelgiau į besijuokiančius žmones. Išgirdau moterį, apibūdinančią spektaklį: na, toks – visai linksmas... Tą akimirką sudvejojau, ar pastarąsias tris valandas praleidome toje pačioje erdvėje? Kai scenoje išgirsdavau šmaikščią frazę, nesijuokdavau. Girdėjau salės juoką, tačiau neįstengiau atsiriboti nuo dehumanizmu trenkiančios beprot­namio atmosferos. Kiek­vienas pokštas buvo lyg dūris į žaizdą. Nepaisant to, spektaklis paliko mane gyvą. Kad jam pasibaigus minia iškilmingai paskelbtų man nokdauną. Kurį vainikuotų sukilimo žlugimas. Matyt, vieni skridome į rytus, kiti – į vakarus. O gegutės lizdo taip ir neperskridome.