Pri(si)minimas

Kurtas Marti, šveicarų poetas. Jo knygą „Da geht ein Mensch. Štai eina žmogus. Dert geit e Mönsch. Va ain žmogs“ lietuvių irgi pasvaliečių kalbon išvertė / suvertė Markusas Roduneris ir Vladas Braziūnas. Kultūros naudai išplukdė Šiaulių leidykla „Saulės delta“, 2004 metais. Jobšik­mat, džiaugiuosi, kad ši knygeliokė atsidūrė mano akiratyje. O kadangi aną savaitę mano dešinioji aną pasąmoningai vėlekos išlupo iš lentynos, tai blykst ir dalinuosi su jumis šešiasdešimt septinto puslapio eilėraščiu:

kėdės
ant kurių sėdim
nėra
pranašų kėdės
ar apaštalų

kėdės
ant kurių sėdim
nėra
paskutiniojo teismo kėdės
ar priešpriešpaskutiniojo

kėdės
ant kurių sėdim
yra
kremacijos bendrovės
kėdės

 

Apie tokį santykį

Mokyklinukė nusigręžusi į autobuso duris, užsispyrusiai vaikiškai nepatenkinta šalia stovinčia girta mama. O toji paglosto (paglaisto) dukrikės uodegiūkštėn surištus plaukus, tęžiai šypsodamasi. Mergaitėlė nė krust ir nė žvilgt. Moteris žingsniu atsitraukia atatupsta, susiaurintais vyzdžiais smygčioja dukron, erzulingai nepatenkinta, kad mažylė kaprizingai susirūstinusi.

 

Gimtadienis

Šiandien, sausio 20-ąją, išeivijos literatūrininko Kęstučio Keblio gimtadienis (g. 1933). 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto daktarės Dalios Kuizinienės rūpesčiu išėjo knyga „Smulki kritikos rasa“. Tai K. Keblio per pusšimtį metų prirašyti įvairiausio kalibro literatūros kritikos rašiniai. Anot šio rinkinio sudarytojos D. Kuizinienės, tenka tik stebėtis, kaip autoriui pavyksta pasakyti „šventą“ tiesą paprastai, aiškiai, šmaikščiai ir įtikinančiai.

„Smulki kritikos rasa“ buvo pristatyta Rašytojų klube. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, bet iki pabaigos neištvėriau, nes dr. Rimanto Skeivio nepertraukiama, nuobodžiai paliaupsinanti litanija tęsėsi dvidešimt ar trisdešimt minučių...

K. Keblys yra korespondencijos bendras, atvirlaiškininkas ir laiškarašys. Džiaugiuosi, kad a. a. Antanas Naujokaitis prieš -iolika metų supažindino su šiuo žmogumi, turinčiu stiprų inteligencijos stuburą ir švarią, įstabią humoro pajautą.

Labas, Geležėle! Tariu „Labas“ ir noriu pasakyti, kad perskaičiau Tavo pasikalbėjimą „Litmenyje“ (Nr. 23). Geležėle, geležėle!! Tu būtum geras politikierius – atsakai šmaikščiai į visus klausimus n i e k o nepasakydamas. Aiškus talentas. Kada eisi kandidatuot į Seimą? Kęstas LLI*
* Lietuvis Ligonis Invalidas. (Atvirlaiškis, rašytas 2014 07 30 iš Baton Rouge)

Sveikas Riccardo-Geležėle. Duokš nusmailintą geležėlę ir tuoj pasidarysiu harikiri – matai, vėl išvažiavau trankytis, Tau neatrašęs. Sarmata. Lygiai kaip ir dėl šios kičiškos atvirutės. Bet ką darysi, chebra ne ką išmano apie fotomeną šiose dykynėse. Tark labas Vilmai, jei dar su Tavim kalbasi, o jei ne – parašyk raščiuką ir prikalk vinele (geležine) prie durų. Viso, Senis Keblys. (Atvirlaiškis, rašytas 2001 03 10 iš Winter Park, Colorado)

 

Iš vasaros garsyno

Rugpjūčio rytą Pilies gatvėj išgirstu lenciūgo žvangesį. Perkelia ganykloj karvę!? Pirma ir vienintelė mano agrarinėn sąmonėn smygtelėjusi, smogtelėjusi asociacija. Šypt, šypt, vypt aplink jūsų visų lūpos, raumenėliai trukt trukt.

Mergužėlė lauko kavinėj atpančioja kėdžių krūsnis. Keliametrė grandinė, tokia patitėlė, kokia rišamos karvės irgi arkliai.

 

Atvirlaiškis tapytojui Viktorui Binkiui

2016 04 08

profesionalai regi ir fiksuoja disharmoniją, balansą, svetimas klaidas. ląstelės palieka mylimus organizmus, molekulės burbuliuoja ir putoja. štilis išsirutulioja į anšlagą: aplodismentuoja pavasario apsireiškimo liudytojai. mėgėjai tonizuojasi, šėlsta, gamina džiugesį ir euforiją. batai, batai, susivykit, bato galo nepalykit! vardininkas neša duoklę naudininkui, laukai lieka platybėse, laužai atsirūgsta dūmais. kur mes einame, kur mes stovime, kaip mes traukiame per dantį, per liežuvį, per kraują

 

Atvirlaiškis literatūrologui Virginijui Gasiliūnui

2016 06 02

sėdžiu šiandien žemumoje. priešais strykčioja pusnuogės akiniuotos personos. šiek tiek erzina kopipeistinis peizažas, priklijuoti nagai, karštašunių paradas. praktikuoju spjovimo per petį technologiją. santykiui užmegzti visgi turiu mirktelėti pats pirmas. reklamų menininkams siūlau kompoziciją aukštyn kojom. kaklaryšėti šypseningi vyrai glaustosi prie taškuotų pūstaformių suknelių. man stinga miego, man labai trūksta poilsio: guldysiu galvą ant pakeleivingų kelių – ir adieu!

Rimta, nors ir juokinga

Šitoks veiksmas / biznis verčiausias dviračių statymo vietose, paplūdimiuose, turistų gausingose vietose.

„Nematomi“ frontiniai eina tyliau už vėją, žemiau už žolę ir nuleidinėja stovinčių dviračių padangas, besimaudančiųjų paliktus čiužinius ir kita. O anava, žiūrėkit, regimiausioje vietoje stovįs ir profesionalus pūtėjas su pompa. Reklaminiame jo stendelyje skelbiama: pučiu visų rūšių padangas, balionus, palapinių ir plaukiojamuosius čiužinius, taip pat visus kitus pūstinus daiktus ir reikalus. Šalia, be abejonės, stovi „paruoštas“ drūtas apsauginis su skiriamaisiais ženklais. Kad iš nuleistaorių prietaisų ir priemonių tūžtančių savininkų pompininkas negautų į marmuzę, o gautų tik į kišenę.

 

Rokiruotė

Mūvimos kairės kojinės skylė kairėje pusėje. Galimai pa­stebima. Eidamas viešumon, slėpdamas tą skylėtumą (nepilnavertiškumą), kojines permainau: prakiūrėlė kairė tenka dešinei kojai, sveikutėlę dešinę užmaunu ant kairiosios. Kokia tai nauda?

Ogi dabar dešiniosios kojinė turi kairiapusę kiaurymėlę. Bet užtat sveika kairė jąją užstoja.

Toks diplomatinis fintas leidžia toliau ramiai tęsti (pradėtus) dalykinius reikalus, nenuogąstaujant, kad yla išlįs iš maišo. Tik net atsipalaidavimo mirksnį nevalia prarasti bud­rumo – įsismarkavus pokalbiui neužkelti kojos ant kojos. Nes tuomet slapukavimas kaipmat išeis aikštėn.

 

Aukštaūgiai patakės barkūnai, kur virš mano galvos!

Priešpriešiais pėsčiuoja žvejas, nešinas baltu plastmasiniu kibirioku. Kišenėj – radijuška. Pa(si)leidęs rusišką estradą. Net traška garsiakalbėliai tojo imtuvo.

Už kelių minučių „nudainavusiojo“ įkandin kelio viduriu pospėriai žengia narsi kolegų ketveriukė. Vienas pasakoja sėb­rininkams:

– Nemenki vyriokai, o ant pavadėlio toks menkas šunelytis.

Teiraujasi, ar ašen nematęs praėjusių merginų? Mačiau, kur jau ne. Tempėsi didelį, šėlstantį, siuntantį šunį.

Po kelių sekundžių reziumuoja:

– Matai, kokių žmonių dabar yra.

 

Iš „Pertraukos“ dienoraščio

Anapusybės garsas

Šešiasdešimt šeši svirbeliai sekmadienio rytą.
2008-12-02

Art Master

Stabtelėk, pasimėgauk, kaip tobulai aš užpildau šitą drabužį.
2010-06-19

Kielėms nė motais

Ant virvės kabantys žydrutėliai triusikaičiai.
2013-08-28

Sub sole nihil novi

Išpažįstu vis tas pačias ir tas pačias nuodėmes.
2014-01-07

Ilgadienis

Rytą matavausi ežerą. Vakaropi matuosiuosi jūrą.
2015-06-15