Toli toli, miškų gelmėje, mažoje vienuolyno celėje gyveno vienuolė. Jos vardas buvo sesuo Agresija. Ji melsdavosi dukart iš ryto ir vienąkart vakare vis prašydama: – O, Dieve, mylimas Dieve, gerasis, leisk man supykti. Tačiau Dievas likdavo kurčias jos maldoms. Kad ir kaip norėdama, tykioji sesuo niekaip negalėdavo supykti. Gal dėl to kaltas buvo jos gyvenimo būdas, gal aplinka. Tiesiog nepasitaikė bjauraus ir pykdančio elgesio tipų, kurie, pavyzdžiui, velniškai įkyrėtų nesąmonėmis arba mokėt...
Sakau, būkim kuklūs, bet nereikia kuklintis. Mano atradimas galbūt prilygsta reliatyvumo teorijos apsireiškimui, tik atsiprašysiu, kad aš beveik nieko apie tą teoriją nenutuokiu. Kaip priimta sakyti „visi“, visi apie ją šneka, o kas tai yra iš tikrųjų, žino nedaugelis. Nu žodžiu... Po tam tikrų apmąstymų patyriau nušvitimą – kiaušiniai brangsta todėl, kad ne vištos nustato jų kainą. Ne, vis dėlto neduoda ramybės reliatyvumo teorija. Ne tik todėl, kad kiaušinių kaina kažkaip su reliatyvumu siej...
Šiemet per Jonines virš Europos pakibus karščio banga – ja sunkiai alsuoja draugai, šiaip ne taip judantys Lietuvon dviračiais iš Slovėnijos, nuo jos rasoja prakaitu mano paties pakaušis dar Vilniuj, laukiant prie lėktuvo trapo; todėl nusileidęs nesistebiu, tik prisimenu: Tėgely – pirmąjį skrydį gyvenime kepančion Romon (dar „FlyLAL“ avialinijomis), Berlyne – pirmąją Teherano popietę (išlipus iš apytvankio autobuso nė kiek nepagerėja). „No Pasaran!“ – paskelbiu karščiui, užsimaukšlinu kepurę su...
– Pagaliau išvalys visas padugnes, – šakute knybdamas per pusę cepeliną konstatuoja kostiumuotas vyras valgykloje. – Meksikiečiai – atsilikėliai, tegul stimpa už tos savo sienos. Sirai – irgi tas pats. – Arba tegul vokiečiai perveda po 1000 eurų kiekvienam pabėgėliui, kuris apsigyvens Lietuvoje, taip atsikratys naštos. Pas vokiečius gi ten viskas apskaičiuota, – atliepia kitas vidutinio amžiaus vyrukas, nepakeliantis galvos nuo lėkštės. – Tai kas Lietuvoje tada dėsis? Gi baisūs tie...
Justina Petrulionytė – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, tyrinėjanti Kauno miesto reprezentacijas lietuvių literatūroje, prisidedanti prie įvairių Kauno miesto atmintį įprasminančių projektų. „Dabar tiek rašytojams, tiek personažams miesto aplinka tapo tarsi įprasta, o tai tik praplėtė miesto įsivaizdavimų amplitudę ir turbūt sustiprino jų reikšmę mums“, – sako Justina. Nuo gimimo gyveni Žemųjų Šančių rajone, ar ne? Taip, Šančiai, bent jau toji pusė, kurioje gyvenu, kertama tri...
– Romano apie Rainį nebūčiau parašęs be savo žmonos poetės Veltos Kaltinios, – prisipažįsta Roaldas Dobrovenskis. – Ji padėjo? – Ji klausydavosi, kai aš skaitydavau. – Ir kritikuodavo? – Neištardavo nė žodžio. Bet aš stebėjau jos veido išraišką. Tas eilutes, kurios nesukėlė įspūdžio, išmečiau. Roaldas nesuprato Veltos reakcijos – išbraukė geras vietas. * Prozininkas Andris Jakubanas Dubultų vaistinėje prašo vaistų nuo kosulio. – Neduosiu, nenusipelnėte. – Kaip tai? – Kod...
...„Po oda“. Po savo oda. Ar savo odoje? Nežinau. Bet vos neišsinėriau iš jos, ieškodama kokio nors šilto kailio įlįsti. Valandą drebėjau dėl pasirodymo, dėl šalčio arba abiejų. „Kablyje“, skeitparke, nuo kurio ilga „Kablio“ istorija daugmaž ir prasidėjo, vyko Kristinos Inčiūraitės inicijuotas muzikinis-vizualinis projektas „Po oda“. Aprašymuose, plakate ir likusiose projekto sklaidos priemonėse dėmesys buvo kreipiamas į projekto viešnią – norvegų kompozitorę ir atlikėją Mają Solveig Kjelst...
Leonardas Cohenas visada buvo suaugęs. Žinoma, kadaise jis buvo jaunuolis, bet tada pasaulis dar mažai žinojo apie šį talentingą poetą ir prozininką iš Monrealio. Jis buvo 33-ejų, – senolis pagal 7 dešimtmečio standartus, – kai pasidabinęs kaklaraiščiu ir ant šono sušukuotais plaukais visus įdėmiai nužvelgė iš albumo „Songs of Leonard Cohen“ (1967) viršelio. Iš veido matėsi, kad jis jau patyręs; balsas ir tekstai tai tik patvirtino. Buvo aišku, kad tas vyriškis šį bei tą žino apie gyve...
Mokslo ir meno įtampoje gimstanti istorija Atmintis visuomet žinojo tik dvi legitimacijos formas: istorinę ir literatūrinę.Pierre’as Nora „Istoriko teritorijoje“ („Literatūra ir menas“, 2015, Nr. 16) svarsčiau, ką duoda sąlyčio tarp mokslo ir meno dimensijų kūrimas, ir trumpai aptariau kelias publicistikos bei grožinės literatūros knygas, atvėrusias man, kaip praeities tyrinėtojui, naujas galimybes patirti ir suprasti istoriją. Šiandien vėl grįžtu prie daugiau nei prieš metus pradėto...
Kai šis tekstas bus ištransliuotas, gerokai nuilsinta globali publika lyg ir turėtų būti lengviau atsikvėpusi – pagrindinis metų siužetas užskliaustas, darbas atliktas, globali publika jau žino, kad Jungtines Valstijas iki kito, po ketverių metų vyksiančio, nebijokime to žodžio, kvapą gniaužiančio rinkimų kampanijos siužeto valdys milijardierius Donaldas Trumpas. Naivesni ir bent kiek išsilavinę idealistai (idealizmo negalia kažkaip sklandžiau plinta tarp išsilavinusiųjų) iki paskutinės akimi...