Kalėdinių dovanėlių maišas atsirišo, dar nesulaukus šv. Kalėdų. Gražiai atsirišo, taip dar neatsirišdavo. Du mano draugai Rūta Katiliūtė ir Valdas Papievis, triaukšt, ir nusilaužė po šakočio karūnos gabalą – Nacionalinę premiją. Čia tai bent, panašiai kaip Bobas Dylanas Nobelį. Ne, visai nepanašiai. Bobas literatūros premiją gavo ne už literatūrą, o Valdas – už aukščiausios prabos prozą kaip ir Rūta už jautriausią spalvą tapyboje. Mėlyną sniegą.
Smagu. Spindintis giedras šaltukas. Nedaug tos dienos, bet kuo mažiau, tuo vertingesnės akimirkos. Brašku per Bernardinų sodą, ir vis neatstoja painios mintys. Valdas Papievis tikrai nepažįsta Rūtos Katiliūtės. Nei jos tapybos greičiausiai nėra matęs, o gal ir nėra išvis girdėjęs apie tokią Rūtą Katiliūtę. Rūta, nors savo kilme yra iš literatūrinės Katilių šaknies, abejoju, ar yra ką nors jo skaičiusi. O gal ir išvis apie tokį rašytoją nieko nežino, nors knygas skaito. Valdas Papievis tapybą mėgsta, supranta, Paryžiuj tiek menų prisižiūrėjęs, kaip nė joks kitas gyvas rašytojas.
Tai kaip čia išeina su mūsų kultūros vientisumu, kad tokioj nedidelėj Dievo ausy – Lietuvėlėj – ta nedidelė saujelė kūrėjų, kurie, kartais gyvendami už trijų namų, nugyvena gyvenimus vienas apie kitą nieko nežinodami, kol nesusitinka vieną kartą toje pačioje salėje atsiimti Nacionalinių premijų?
Toks tas mūsų kultūros ir kultūros žmonių gyvenimas. Gerokai kreivas, jame nestinga nesusipratimų, kurie kartais būna pasiutusiai smagūs.
Iš pirmo žvilgsnio, ar gali būti gražesnė ir su turiniu dovanėlė už Nacionalinę premiją. Šiaip sutiktas gatvėj prašalaitis ar koks nors FB platybių trintukas sakytų, kad menininkui – gražesnį ir prakilnesį laurų vainiką kažin ar įmanoma sugalvoti. Bet ar laurų, ar ne erškėčių?
Mėgstu įsižiūrėti į kolegas rašytojus, tuo vainiku vainikuotus, ir ką tas vainikas per dešimtmetį kitą iš žmogaus ir kūrėjo gali padaryti. Niekas tikriausiai neneigs, kad antspaudą ant veido uždeda, nors ir kaip stengtųsi išsiginti kūrėjas, kad jam ta premija dzin, kad pinigus išleis savo mažosioms svajonėms ir kurs kaip kūręs, bet taip neatsitinka.
Mano akiratyje du labiausiai vienas į kitą nepanašūs poetai – laureatai Aidas Marčėnas ir Juozas Erlickas, kurie lyg Stanislovo Kuzmos Trakų vartų sargybiniai, saugo šventą poezijos miestą, kuriame beveik nebelikę ką saugot. Valstybės įpareigoti. Tad ir ta dovanėlė šiek tiek pasalūniška. Su užuomina ir antruoju planu. Erlickas tą nacionalinį ordiną labai tinkamai prisitaikė prie savo groteskiško kostiumo. Juozas yra vienasmenis nepralenkiamas personažas, panašus į Konstanto Ildefonso Gałczyńskio „Žalio žąsinėlio“ teatro aktorių su juokingais nutrintais treningais ir nacionalinėm regalijom prie širdies, kurios prie tų treningų ir širdies tinka. Ilgainiui juokingai skambėjusi frazė „Juozas Erlickas – nacionalinė vertybė“, prarado tą juokingumo atspalvį, kai nacionalinis humoras lėkštėjo, banalėjo, kol tapo grubus ir nebepakenčiamas. Erlickas su tuo ordinu sužaidė tikrai genialią mizansceną ir geriau negu koks nors garderobo genijus Juozukas Statkevičius prisitaikė prie savo drabužio. Vientisa. Epizodas kaip ledas.
Gerokai sudėtingesnis vaidmuo teko Aidui Marčėnui. Kaip sykis per šį Adventą įnėriau lyg į „Impulso“ baseiną, į dvi paskutines Aido Marčėno esė – dienoraščių knygas „kasDienyną“ ir „Sakinius“, kur tasai rungiasi su reverberiais Aidą ataidinčiais. Dramaturgija su hamletiškais prieskoniais. Nacionalinė premija Aidui Marčėnui yra nesibaigiantis gyvenimo iššūkis. Tiesiog pelėkautai sieloms pagauti. Jis iš tų spąstų savo vieną įkliuvusią koją tarytum stengiasi išvaduoti, pirštu baksnodamas į laisvąją. Maždaug, žiūrėkit, galiu tas kelnes ir nusimauti, kad visi matytų, koks aš laisvas poetas. Skausmingas tas judesys. Ir sekasi, ir nesiseka vienu metu tokį vaidmenį atlikti.
Kai į poezijos skaistyklą pakeliavo Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, pirmasis – laikęs mitinį lietuviškos poezijos Babelio galą, antrasis – liaudiškąjį, bokštas vis dėlto nesugriuvo, nors fizine prasme liko tuštuma. O tuštumos pačios savęs nemėgsta, gundo, kviečiasi tarsi į ištuštėjusį viešbutį apsigyventi, naują prarabą bokšto statyboms tęsti. Kol ta pati tuštuma jį praris.
Aidas Marčėnas, kas ką besakytų ir kaip bepavydėtų, Lietuvos poezijos Parnase prarabu galės dabar tarnauti vienasmeniškai iki savo fizinių dienų pabaigos rašinėdamas tobulai nušlifuotus eilėraštukus ant debesų ir ant pajūrio smėlio. Kaip andai koks marmurinis fontano Mieželaitis, ar dar tiksliau būtų pasakyti, panašiai kaip Rusijai Puškinas. Pamenate: „Ja pamiatnik siebe vozdvig nierukotvornyj.“ „Nierukotvornyj“ – žodis, nepasiduodantis išversti į lietuvių kalbą, kad tiksliai atitiktų visas prasmes, kurios telpa rusiškajame originale.
Taigi dvasinė Aido Marčėno ieškojimų kelionė atvedė jį didelę aikštę, kur vyksta nuožmios poezijos seržantų grumtynės dėl žvaigždučių ant antpečių. Galėtų stovėt toje aikštėje kaip paminklas su lengva, atlaidžiai ironiška šypsena ir barstyti įžvalgas apie Nietzschę ir bitlus. Toks taikus Aido Marčėno paminklas per amžius nebūtų papiktinimas jokiam lietuviui, kaip tai atsitikę mūsų poezijos klasikams ir atminimų lentom ant Rašytojų sąjungos sienos. Būtų ramu ir amžiams. Ir man tas paminklas patiktų, ir prie Vilniaus veido ir barokinių debesų jis labai tiktų. Bet Marčėnas nebūtų Marčėnas. Kol gyvas, jam labiau tinka kitas vaidmuo. Mimo, kokie stovi sustingę Barselonos La Rambloj ar Londone ir kas penkias minutes keičia pozą ir veido išraišką, kai skysčiai pradeda spausti pūslę. O tada jau susivynioti prakilnias aukso pudra pabarstytas suklostuotas drapanas ir marčėniškai skaudžiai prabilti: „Tik nusišlapinti buvau išėjęs.“ Ir ant savo paminklo ir ant visų regalijų.