Timūras Kibirovas (g. 1955) – osetinų kilmės rusų poetas, vertėjas. Dirbo NTV televizijoje, radijo stotyje „Kultūra“, nuo 1997 m. – žurnalo „Literaturnoje obozrenije“ redakcinės tarybos narys. Kibirovo poezijai būdinga parodija, groteskas, klasikinės literatūros, ideologinių ir reklamos štampų citavimas. Kritikų vadinamas tragiškiausiu pastarųjų dešimtmečių rusų poetu. Su juo kalbėjosi Antonas Borovikovas. Jėzus Kristus – Dievo Žodis. Jūs rašote žodžius. Kodėl nemanote, kad vykdote š...
NAGAI Niekaip nerandu laiko nusikirpti nagus. Atrodo, jų ilgis atspindi miego trūkumą: vienas milimetras lygus vienai neišmiegotai valandai ir papildomam kavos puodeliui. Ilgi, iš įpročio ar nervinės įtampos apkramtyti nagai – menkas palydovas mokslinėje konferencijoje, kurioje dabar tūnau. Pranešėjui iš Leipcigo nepasisekė. Niekas nebeklauso jo išvedžiojimų apie savitą Varlamo Šalamovo braižą. Visi, netgi tie, kurie apsimeta nusisukusiais...
Knygų mugėj. Šiemet knygų leidėjams Naujieji prasidėjo vasario 25–28 d., o Knygų mugė, išsikerojusi ne tik į knygų, bet ir į muzikos erdves, mušė rekordus: už 8000 € nupirkta brangiausia knyga, iššluoti knygų tiražai, sausakimšos stovėjimo aikštelės – iki mašinos reikėjo klampot purvynu geroką galą kelio ir t. t. Tik ką įsigytas knygas lankytojai skubėjo skaityt čia pat, viešojo transporto stotelėse. Žodž...
Iš namų išvažiavau praėjusių metų rugpjūčio 27-ąją. Ką tik buvo paliję ir rūgštaus lietaus balose iš lėto iro debesys. Su savimi turėjau 23 kg sveriantį lagaminą, kuris Rygos oro uoste gavo etiketę HEAVY. Išvakarėse sukau triusikus ir palaidines į ritinius, kaišiojau kojines į batus, glamžiau kelnes, trombavau megztinius ir derinau skarmalus, kad viskas tiktų su viskuo. Galiausiai užvožiau dangtį, stryktelėjau ant viršaus, prisispaudžiau krūtine i...
Dar ne taip seniai rimtose diskusijose samprotavimai apie socialinio saugumo vertybes buvo traktuojami kaip sovietinė atgyvena. Išsyk po nepriklausomybės atgavimo desovietizacija kultūroje netgi tapatinta su valstybinės kultūros politikos atsisakymu, įvairių deklaracijų puslapiuose šauktasi naujovių ir reformų. Pokyčiai visų pirma reiškė vertybinius virsmus – viešojoje erdvėje suklestėjus laisvos rinkos kūrimo retorikai, žodžiai „laisvė“ ir „ri...
Naujausias WERNERIO HERZOGO filmas „Tik pažiūrėki. Mąstant apie prisijungusį pasaulį“ (Lo and Behold. Reveries of the Connected World, 2016) – tai padriki žvilgsniai į interneto praeitį, dabartį ir ateitį; jo premjera įvyko š. m. sausio pab. Sandanso festivalyje. Dokumentinis filmas strategiškai padalytas į dešimt dalių, kurios driekiasi nuo interneto žabangų priklausomybės iki dirbtinio intelekto keliamų grėsmių bei teikiamų privalumų. Pačios geriausios fi...
„Kai tarptautinė situacija yra įtempta, o blogos žinios seniai tapo kasdienybe, labai svarbu atsigręžti ir remtis tibetiečių dvasine praktika, jų altruizmu, vidine stiprybe“, – sako japonų režisierius Kaoru Ikeya (g. 1958), dokumentinio filmo „Lung Ta“ autorius. Sukūręs dešimtis filmų ir apybraižų Japonijos televizijai „NHK Special“, 1997 metais Ikeya pradėjo dirbti kaip nepriklausomas režisierius. Jo debiutinis filmas „Duktė iš Yan'a...
Umberto Eco (1932–2016) „Menas ir grožis viduramžių estetikoje“. Iš italų kalbos vertė Jonas Vilimas. – V.: „Baltos lankos“, 1997. α: Daugumą savo estetinių problemų viduramžiai paveldėjo iš antikos, tačiau šioms temoms suteikė naują prasmę, jas persmelkdami krikščioniška pažiūra į žmogų, pasaulį ir dieviškumą. Ω: Įžangoje kritikavome viduramžių apibrėžimo miglotumą, tačiau riet ir toks netiksl...
Garaže. Atsisėdau ant bulvių maišo ir mąsčiau apie savo vegetarišką būtį. „Nerija Putinaite, labai tau ačiū! Išryškinai Lietuvos dvasinę nuotrauką.“Iš Eligijaus Railos įrašo feisbuko paskyroje Na, ryškalai neblogi, vaizdą iš negatyvo ištraukė tikrai ryškų, kontūrai aiškūs, šešėlių irgi keliais sluoksniais, juosta, matyt, buvo kiek pabraižyta, „sniegas“ ant nuotraukos pabarstytas...
Labai įdomu viešai atsakyti kartu „Versmės“ leidykloje besidarbuojančiam kolegai. Deja, Jūsų minimos klaidos aš nepadariau, rašiau apie profesionalų teatrą, o ne vakarėlį. Tai buvo mano pozicija, kuri, maniau, buvo ganėtinai aiškiai išsakyta. Beje, paties nurodytame V. Maknio knygos „Lietuvių teatro raidos bruožai“ puslapyje (p. 78) rašoma, kad Panemunėlyje vyko ne pirmas lietuviškas vakaras su vaidinimu, kaip teigiate, o...