Prisipažinsiu – kelionėje nemėgstu atvykti. Nakvojimas oro uoste, skrydis pigiomis oro linijomis, kai sėdžiu taip, jog galiu keliais užsispausti ausis, nutįsusi smakru seilė, galva, kinkčiojanti autobuse, trumpučiai saldūs knarktelėjimai snaudžiant traukinyje, šaltos grindys išsitiesus po stalu naktinėje kelionėje keltu – tai mane itin atpalaiduojantis kelionės etapas. Pailsiu tik visokiose non-places – lovų tarpuose tarp čiužinių. Atvykus privalu ieškoti, kur gyventi, ką valgyti, su kuo kalbėti. Turi būtinai kažką pamatyti, išgyventi, nufotografuoti.

Į Schipholio oro uostą atvažiavau pora valandų prieš skrydį, tvarkingai stumdžiausi eilėse, kol galiausiai prislinkusi prie check in stalo išgirdau, kad mano HEAVY lagamino skrydžiui neregist­ruos, nes per vėlu. Gal duoti kyšį? –­­ staiga sumoju, prisiminusi giminaitę silkėmis oro uoste išpirkusią viršytą bagažo svorį. Bet juk aš subrendau nepriklausomoj Lietuvoj!.. Velniop, reikia galvoti kūrybiškai: čiumpu HEAVY ir braunuosi pro minią patikros link. Liko pusvalandis. Myžčioju eilėse, imu atseginėti diržus eilei formuoti, prašau mane praleisti, nebeprašneku angliškai. Dvidešimt minučių: apsauga lėtai atveria lagaminą, švelniai maigo purius megztinius, kiša pirštus į vidines kišenes, liečia delnais batų odą. Randa šampūną ir stiklainius mamos uogienės. Mandagiai klausia, ar gali paimti? Gali! Kodėl aš tokia nervinga? Ar turiu ką slėpti? Taip, išpažįstu, keliskart išdaviau tėvynę: buvau įsimylėjusi musulmoną, rengiausi kraustytis į jo šalį, bet tik sudaužiau jam širdį... Dar bučiavausi bare su ESTU!.. Nakvojau pas žydą!!!

Likus dešimčiai minučių lekiu per milžinišką oro uosto teritoriją iki pas­kutinių vartų, uždususi sakau, viską atleiskit, meldžiu išrišimo, jau paaukojau šampūną.

*

Kai kaimo krautuvę primenančiame Airijos Korko oro uoste ant bagažo juostos pamačiau slenkantį savo lagaminą, nufotografavau jį iš tolo kaip nuosavą vaiką, besisukantį karuselėje. Paskui pritūpiau greta ir pasidariau šeimyninį selfį. Iš Korko turėjau traukiniu važiuoti į Kilarnį, tada persėsti į autobusą ir važiuoti iki Kersivino, kur mane turėjo pasitikti ir nuvežti į Naitstauno miestelį Valentijos saloje. Ten turėjau pradėti dirbti knygyne.

Įlipusi į traukinį geidžiu stačia griūti į eilę tarp sėdynių ir likti tol, kol Lietuva bus sujungta traukinių linija su Vakarų Europa: noriu traukinyje pasenti, bet tik akimirką snūsteliu.

Kelias autobusu maloniai vingiuotas ir ilgas. Pakelėse nelyg priplakta baltų vingiorykščių putų, aukštai į kalvas kyla gaisrų ir laukinių fuksijų liepsnos, pravažiuojančių mašinų ratus glamonėja jūrinio vėjo nulankstytų montbrečių žiedai. Aplinkos žalumas toks, jog nufotografavus telefonu reikėjo uždėti „Instagram“ filtrą, kad atrodytų tikroviškai.

Važiuodama stebiuosi, jog autobuso vairuotojas serga Dauno sindromu. Kaip jis gali vairuoti? Stebėdama kitus keleivius suvokiu, kad tik man vienai tas kelia nuostabą. Aha, susimąstau, tai, vadinasi, tiesa, ką žmonės kalba: salos efektas! Jie čia visi vieni su kitais susimaišę!.. Deja, vėliau paaiškėjo, kad žmonės su negalia čia tiesiog turi madą demonstruotis: gyvena ir dirba.

Knapsiu. Stojame, regis, prie kiekvienų durų ar vos tik kam iškėlus ranką. Keleiviams įlipant ir išlipant keičiasi autobuso aromatai: tai garuoja mėšlu, tai dvelkia gėlėmis. Užliūliuota tokių kone iš gimtinės sklindančių kvapų, giliai įmingu ir, aišku, pramiegu stotelę.

Pakirdusi apsidairau – autobuse nė vieno keleivio. Patikrinu kuprinę – piniginė yra. Šoku prie vairuotojo, klausiu, kur mes esame, sakau, man reikia į Kersiviną. Iš pirmo karto nesuprantu, ką atsako angliriškai. Nesuprantu, ir ką pati sakau angluviškai. Bandom antrąsyk, jis: „Širdele, taip skaniai miegojai, nenorėjau žadinti. Tuoj važiuosim atgal ir užvešiu.“

Išlipu Kersivine, apsidairau – tuščia. Niekas nelaukia. Dievaž, vėluoju gerą pusvalandį, gal pamanė, kad neatvyksiu? Prisėdu ant suoliuko pagalvoti, ką daryti toliau. Adresą žinau, reikia įsijungti GPS ir eiti. Penki kilometrai be HEAVY būtų nieko, bet... Pavarau gerą tiradą rusiškų keiksmažodžių, kad išeitų garas. Gal kiek geriau, bet susigėdusi pabandau ir lietuviškai: šūdas, kaip nesiseka! Paskaitau informacinę stotelės lentą – joks autobusas į Valentijos salą nevažiuoja.

– Širdele, kur nori važiuoti? – man sako kiek kumptelėjusi senučiukė, įsikibusi į vaikštynę. Drebiu jos link žvilgsnį „tu mane su šituo veši?“ ir atkertu, jog ačiū, bet man reikia į Naitstouną...

– Aš į Portmagi, – sako ji man dar arčiau privažiavusi transportu, – tai galiu važiuoti per salą ir tave užvežti.

Aš, apimta gailesčio dėl senatvinės demencijos, žiūriu į ją, o ji tuo metu mosteli drebančia ranka mašinų aikštelės pusėn ir tęsia:

– Mano mažytė, bet turėtume tilpti.

Močiutė nusiveda prie „Citroen 2CV“, kuriai, atrodo, irgi reikėtų vaikštynės. Atrakina duris, sulanksto savo ratus ir sukiša į bagažinę, man liepia lagaminą grūsti ant galinės sėdynės, kol pati įsikepurnėja prie vairo. Prisisegu diržą, įsikimbu į sėdynę, pajudam.

Ela į Kerio grafystę atvyko iš Dublino. Sako, čia oras gaivesnis, žmonės malonesni. Dvi dienas per savaitę savanoriauja charity shop, trečiadieniais Portmagi bendruomenės turguje pardavinėja savo keptus pyragus. Eidavo kasdien pasižmonėti į barą, bet po kelio operacijos – tik penktadieniais pašokti. Šiandien atvyko į miestelį nupirkti šio bei to namams, nes kitą savaitę atvažiuoja „Žvaigždžių karų“ filmavimo grupė, išsinuomoję jos name du kambarius.

– Kaimynas visą namą išnuomojo! Dešimt tūkstančių eurų už savaitę! Širdele, dabar visi apie juos kalba.

Mane ji paleidžia Naitstoune prie „Boston’s“ baro, nes „šitas geresnis nei Royals“. Nurodo, kuria kryptim turiu eiti, kad rasčiau knygyną. Atsisveikina iki trečiadienio, sako, kad Džed – knygyno šeimininkas – visada atvažiuoja pirkti jos pyragų, tai atvažiuosiu ir aš.

Stoviu priešais Viktorijos laikų gyvenamąjį namą, kurio fasade vaiskiai raudonos medinės detalės nelyg rėmas laiko baltą namo mūrą. Po kiekvienu langu – gėlių loveliai, iš kurių svyra padžiūvę purpurinių, violetinių, baltų surfinijų ir petunijų kuokštai.

Einu tiesiai pro aukštas medines duris su ovalia rankena centre ir patenku į siaurą ilgą koridorių, iš abiejų pusių apstatytą knygų lentynomis. Paėjusi porą žingsnių ir pasukusi dešinėn, atsistoju knygyno tarpduryje. Iki pat lubų medinės lentynos, susikūprinusios ir dūstančios nuo jas prispaudusio svorio.

Ant grindų – netvirti knygų bokšteliai, siūruojantys nuo kiekvieno medinių durų girgžtelėjimo.

– Hėllleu kėn oi heillp ye, sweethearrrrrd? – klausia manęs angliriškai iš už gretimo kambario durų išnirusi persona, vilkinti šortus ir mūvinti flipflopus.

– I came to work here, I am... – nespėju pabaigti sakinio, kai persona staigiai nešasi pro mane

koridoriaus link ir atsistojusi prie laiptų į antrą aukštą ima kvykti kaip isteriškas vaikas, negavęs saldainio:

– Sondra! Sondra! That fockin giorrl came from Lotvia!

Tylu.

– Good jaysus, where is she fockin bloody baitch... – burbteli panosėj, tada atsisukusi į mane: – Where de bloody hell were ye?

Ar čia jau „Žvaigždžių karai“? –­ pagalvoju.