Žmogus be odos. Pokalbiai prie Š. Saukos paveikslų, užrašyti Romo Bartavičiaus

Slapčia buvo fiksuojami pokalbiai prie Š. Saukos paveikslų. Užrašė Romas Bartavičius.

 

Šarūnas Sauka. „Autoportretas arbatinuke“. gyčio norvilo nutraukimai

 

Rimas. Tai nėra paveikslai, kuriuos norėtum pasikabinti namuose ir kasdien žiūrėti. Bet vis dėlto tai meistro darbas. Žinai, kokį paveikslą laikau raktiniu? Ogi „Autoportretą su slyva“. Čia ir kančia – aliuzija į šv. Jono Krikštytojo galvą – ir ironija ar autoironija, nes tai autoportretas. Save išprievartavęs krauju, atvira mėsa, bjaurastim, čia pat šaiposi. Genijus!

Romas. O aš tai sakyčiau, kad tie paveikslai ne tik neskirti kasdieną žiūrėti, bet išvis neskirti žiūrėti. Tai dailė ne žiūrėjimui, o skaitymui, šifravimui, mįslių įminimui. Juslinį suvokimą nagrinėjantys semiotikai yra įsivedę perskyrą tarp „skaitymo“ ir „pagavos“. Skaityti pasaulį – tai atpažinti jo figūras pagal kultūrinius kodus, ženklus, kultūrines nuorodas, iššifruoti jo užslėptas reikšmes. Tai intelektinis santykis. Vyksti į Paryžių, kad pamatytum ten tai, ką ir taip jau esi matęs atvirutėse, ko matyti tau, tiesą sakant, net nebūtina, ką tereikia atpažinti, identifikuoti: štai čia –­ Eifelio bokštas, čia – Luvras su Mona Liza, čia – Versalio rūmai. O juslėmis pagauti, užčiuopti pasaulį –­ tai fiksuoti ne atpažįstamas figūras, bet juslines ypatybes dar iki konkretaus daikto atpažinimo, identifikavimo, supratimo, ką jis reiškia. Dar nesupranti, kas tai, o tave jau apspangina spalvų gaudesys, pribloškia tūrių masyvumas, pakeri garsų tonas. Pamatai paveikslą ir jis tave iškart paveikia, tau nereikia aiškintis, kas ten pavaizduota, kas ten užšifruota, ką tai reiškia, kokia „pagrindinė kūrinio idėja“, ką dailininkas norėjo „pasakyti“. Žiūri ir iškart šventė akims. Sauka tokių paveikslų, atrodo, nėra nutapęs. Išimtis gal būtų „Autoportretas arbatinuke“. Visiškai paprasta, nieko nereikia aiškinti ar aiškintis, šifruoti. Viskas čia išgryninta, jokių detalių, jokių kodų, jokių aliuzijų. Pasižiūri, ir iškart užburia ta arbatinuko ir veido apvalumų plastika, arbatinukas kaip pasaulį išgaubiantis ir veidą apgaubiantis veidrodis-akvariumas. Dailininkas žiūri į arbatinuką, kuris atspindi jo atvaizdą, bet kartu žiūri į mus iš arbatinuko, lyg žuvis iš akvariumo...

Rimas. Kuo čia dėtas akvariumas?! Tai juk čainikas! Autoportretą tapyti ant čainiko, manau, nešautų į galvą vakariečiui, tai gali sugalvoti tik pažįstantis rusų kultūrą. Veido apibūdinimui rusai turi šimtus žodžių – „morda“, „pačka“, „charia“, „čainik“ ir t. t.

Romas. Neprieštarauju, gal ir taip galima interpretuoti šį paveikslą, paro­dant jo ryšį su rusų kultūra. Bet tu čia jau persijungi į skaitymo režimą, kai paveikslas įrašomas į kultūrinių kodų sistemą, šifruojamas parodant jo intertekstinius ryšius ir pan. O aš norėjau pasakyti, kad tas paveikslas kalba savo plastinėmis formomis bei tūriais – grynai tapybiniais dalykais – dar iki bet kokio šifravimo, bet kokių kultūrinių, intertekstinių kontekstų, intelektualinių asociacijų.

Štai visai kitokio stiliaus „Stacija“. Aišku, kad šį paveikslą nori nenori skaitai religinės dailės kontekste, bet jis jusliškai, vien vizualiai paveikus dar iki bet kokio skaitymo ir šifravimo. Vos jį pamatai, jis iškart traukia, prirakina: aukso spalvos variacijos, sutirštėjimai, kur kaip iš medaus korio akučių išlenda galvos.
Todėl ir sakau, kad „Autoportretas arbatinuke“ ar „Stacija“ – savotiškos išimtys, mat dauguma Saukos paveikslų –­­ ne tokie. Jie ne traukia, ne užburia, o atstumia. Ir vienintelis dalykas, kuris prie jų laiko – tai vien intelektualinis interesas, noras iššifruoti. Tie paveikslai reikalauja specialaus žvilgsnio – bekūnio, bejausmio, gryno proto...

Rimas. Tu nori pasakyti, kad juos būtų galima papasakoti ir neregiui? Juose labai daug naratyvo?

Romas. Taip, būtent, paveikslus galima atpasakoti ir aklam žmogui, jų nebūtina matyti.

Rimas. Bet užtat kiek darbo, kiek kalbų menotyrininkams! Jie gali aiškinti, interpretuoti, spėlioti... O kur dar religinės ar dailės istorijos citatos!

Romas. Taip, priėjusi prie vieno paveikslo gidė ekskursantams pasakė: „Nežinau, kokios jūsų meno istorijos žinios...“ Tokius paveikslus galima žiūrėti tik su gidu ir tik grupelėmis... Ir jie traukia mases. Čia tau ne koks abstrakcionizmas, kai ateini ir nesupranti, ką matai, nes nėra ką atpažinti, ką iššifruoti. Vakaruose tokiais paveikslais minios nepritrauktumei, o čia, Lietuvoje, jie žadina smalsumą, norą paspoksoti į nuogus, sumaitotus kūnus.

Rimas. Viename paveiksle nutapyti laiptai, kurių viršuje užrašyta „wc“. Sauka veikiausiai specialiai užrašė, kad išprovokuotų, visos tos armijos spėliotojų laužytų galvas, ką gi tai galėtų reikšti, nors tikriausiai tai nieko nereiškia, jis tiesiog šaiposi...

Romas. Mane stebina didžiulė šio dailininko inercija. Parodoje paveikslai sukabinti ne chronologiškai, o tematiškai. Tačiau kai eini iš vienos salės į kitą, temos neva keičiasi – „Ritualas“, „Aukojimas“, „Sąmyšis“, „Užutekis“ –­ bet iš tiesų matyti, kad daug kas kartojasi, paveikslai iš vienų temų puikiai tiktų kitoms. Kartojasi ne tik einant iš salės į salę, bet ir iš vieno dešimtmečio į kitą: tie patys kūnai su nukapotomis dalimis ar nuplėšta oda, tos pačios žmonių procesijos, sangrūdos, tas pats personažas jų centre. Panašios figūros, kompozicijos. Vienintelis dalykas, kuris aiškiai pasikeičia keičiantis epochoms –­ nors to „paprasta akim“ nematyti, kadangi paveikslai permaišyti –­ tai koloritas. Pradėjau žiūrėti į paveikslų sukūrimo datas ir atsekiau, kad sovietmečiu sukurtų paveikslų koloritas tamsus, spalvos „natūralios“, gražiai žaidžiama šviesotamsa, šešėliais.

Rimas. Na taip, kadangi tai klasikinės dailės koloritas, ateinantis iš Remb­randto...

Romas. Ak, taip, arba iš George’o de La Touro... Dabar suprantu, kodėl traukia – nes atpažįstu tai, ką žinau iš dailės istorijos.
O Nepriklausomybės laikotarpiu koloritas visiškai pasikeičia, pereinama prie ryškių, rėkiančių, kičinių spalvų. Apskritai daug kur imama balansuoti ant kičo, pornografijos ribos („Žmogžudystė restorane“, „Šeima“, „Vėl namie“)...

Rimas. Kičas pakylėjamas iki meno.

Romas. Aš vis dėlto stebiuosi ta iner­cija. Kartojimaisi kone kaip apsėdimas, įkyrios, liguistos būsenos.

Rimas. Dėl to liguistumo... Sauka it Ričardo Gavelio „pusbrolis“. Vienintelis dalykas, kuris rodo, jog ligos riba neperžengiama, tai humoras, ironija. Paveiksluose daug sveiko humoro ir daug absurdo. Štai ta nuoga moteris su kirviu – dvi priešingybės viename: visiškas bejėgiškumas ir kartu agresija. Nei tuo kirviu prisidengsi, nei padirbėsi iš peties – kažkoks nesusipratimas, grynas absurdas.

Romas. Bet būtent dėl polinkio šaipytis man ir neaišku, kodėl jis neišbandė kitų, daug adekvatesnių dailės formų, kitų žanrų? Jei jį taip traukia iš visko šaipytis, iš tų kasdienių ar nekasdienių ritualų, šeimyninių santykių (pvz., vaizduojamos dvi besimušančios moterys, kurias stebi Leninas iš savo portreto), kodėl jis lieka su tapyba, kodėl neišmėgina piešinio, grafikos (litografijos), kurie, atrodo, puikiai tinka šaržui, karikatūrai (pakaktų prisiminti geriausią XIX a. prancūzų karikatūristą Honoré Daumier)? Toms ironiškoms, farsinėms, su kiču flirtuojančioms temoms tokia forma būtų daug adekvatesnė. O dabar... Kartais atrodo, kad paveikslų turinys visai netinka tokiai (vis tai pačiai) formai. Be tapybos, vienoje salikėje rodomi dirbiniai iš stiklo –­ buteliai, taurės – bet ant jų ir vėl tos pačios figūros...

Š. Saukos parodos fragmentas

Rimas. Manau, toliau tapybos niekur neina dėl to, kad tiesiog labai patinka tapyti. Jis krapštukas. Tu pažiūrėk, kiek laiko turėjo praleisti prie kai kurių paveikslų, kur išpaišytas smulkiausias kokio nors audinio raštas, kiekviena detalė. Jam patinka tapyti grupines žmonių kompozicijas su daug personažų...

Romas. Bet visa ta bjaurumo estetika kažkokia netapybiška. Dailės istorijoje buvo tapybos pavyzdžių, kurie kelia siaubą, kur vaizduojamas kančios sumaitotas kūnas (Matthiaso Grünewaldo „Nukryžiuotasis“ ar „Šv. Antano gundymas“, Hanso Holbeino Jaunesniojo „Miręs Kristus“), arba tiesiog šlykštūs, atstumiantys žmonės (H. de Toulouse’as-Lautrecas, pagaliau Jeronimas Bos­chas, kuris akivaizdžiai yra vienas didžiausių Saukos įkvėpimo šaltinių) –­ bet kokie jie visi plastiški, negali atitraukti nuo jų akių, jie nėra pagražinti, bet prikausto savo siaubingu grožiu. O Saukos kūnai atstumia, jų bjaurumas neestetiškas, netapybiškas. Aš ir vėl grįžtu prie to, kad ši tapyba daugiau protui nei juslėms, šaltam ciniškam, bejausmiam, o ne jautriam žvilgsniui.

Rimas. Sauka žmonėms parodo juos pačius, nutraukia nuo jų odą, apnuogina iki mėsos. Ir ką gi randa? Ogi vien maitą. Jis parodo, kad nėra jokio žmogaus, nėra jokios sielos, nėra nieko teigiamo. Dailininkas nuolat šaiposi iš visko ir visų. Kaip Larsas von Trieras savo filmuose, kad ir „Dogvilyje“. Jis įsirašo į tokių absurdo meistrų gretą.