Kai esi tėvas, turi du pasirinkimus: valdyti kumščiu arba mokyti protu. Priemonė šiuo atveju neišvengiamai lemia ir patį veiksmą. Ir nors būtų galima valandų valandas aiškinti, kodėl pirmasis variantas išugdo arba per daug, arba per mažai savimi pasitikinčius, kito tausoti, išklausyti ir suprasti negebančius vaikus, tačiau tai ir be aiškinimų turėtų būti akivaizdu. Žiaurius tėvus atpažinti mokame puikiai. Ne veltui žiauraus tėvo figūra tapo kone pusės literatų vyrų pagrindiniu kūrybos motyvu –...
Net ir šiandien – o gal kaip tik šiandien – grožinė literatūra gali paruošti mus ateičiai. Literatūra nėra vien pramoga ar sunkus tautinės kultūros paveldo lažas. Keista, bet ji gali tapti patikimu laivu, kuriuo plaukia kūrybiškiausi ateities žmonės. Jaunosios kartos ukrainiečių poetė bei žinoma vaikų rašytoja OLESIA MAMČIČ (g. 1981) savo bei savo atžalų kailiu išbandė eksperimentinę literatūros dėstymo metodiką, kurios rezultatas – noriai, džiugiai skaitantys, rašantys ir netgi knygas recenzuoj...
Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu Henrikas Radauskas Visoms istorijoms reikia pradžios, bet nė viena jos neturi. Pradžią reikia sugalvoti arba pasakojimą pradėti nuo istorijos vidurio. Taip paprastai elgiasi romano autorius. Net jeigu rašo ne romaną. Gal viso labo dienoraštį ar skiltį laikraščiui. Mano istorija su Albanija taip pat neturi pradžios. Argi galiu šios istorijos pradžia pavadinti skrydį į Tiraną gegužės vidury, kai beveik nemiegojęs paryčiais sėdu į lėktuvą, skrendantį į Frankfurtą...
Vokiečių kalboje yra žodis Gutmensch – geržmogis, arba naivus geruolis, norintis išgelbėti pasaulį, perauklėti aplinkinius, sakytume, Nedo Flanderso iš „Simpsonų“ tipažas. Skaitant interviu su prancūzu budistu MATTHIEU RICARD’U iš pradžių gali pasirodyti, kad tai dar vienas nuo realybės atitrūkęs veikėjas oranžiniu apsiaustėliu. „Gerumas mus išgelbės!“ – sako jis, bet ne emocijomis taškydamasis, o argumentuodamas. Nes M. Ricard’as – buvęs mokslininkas, nenutraukęs ryšių su mokslu ir šiandien. Pr...
Ne kartą girdėjau sakant, jog psichologija – pseudomokslas. Esą kiekvienas žmogus toks unikalus, kad iš anksto numatyti, kaip jis pasielgs, neįmanoma. O dar pritaikyti elgsenos modelius... Apskritai nerealu. Tačiau aš bent porą kartų per dieną pagalvoju, jog tikrų tikriausias pseudomokslas yra literatūrologija. Jeigu būčiau tuos metus, kuriuos sugaišau jos studijoms, pavyzdžiui, Ispanijoje skynusi mandarinus ar Švedijoje dirbusi daržovių šiltnamiuose, bent pinigų turėčiau. O dabar... Tik bereika...
Emmi Itäranta – suomių romanistė, dramaturgė, teatro kritikė, daugiau nei 10 metų gyvenanti Didžiojoje Britanijoje ir rašanti suomių bei anglų kalbomis. Jos debiutinis romanas – distopija „Vandens skonis“ („Teemestarin kirja“, 2012; „Memory of Water“, 2014) – apibūdinamas kaip skirtas jaunimui, bet dažnai pabrėžiama, kad kūrinys peržengia konkrečios auditorijos ribas dėl keliamos ekologinės problematikos, kuri šiandien, ypač Šiaurės kraštų literatūroje, yra viena dominuojančių temų. Romanas išve...
Spalva – greičiausiai pastebima daugumos objektų savybė. Norint suvokti spalvą, reikia bent kelių komponentų: receptorių, sugeriančių skirtingo bangos ilgio šviesą, sistemos, šviesos sugėrimą paverčiančios cheminiu signalu ir perduodančios šį signalą trečiam komponentui – smegenims, kurios cheminį signalą paverčia konkrečios spalvos ar atspalvio suvokimu. Tokią sistemą sudaro daug skirtingų organų ir ląstelių. Ką mato ir ar gali tai suvokti bakterijos – iš vienos ląstelės sudaryti nesuvokiamai...
Grožis yra politikos klausimas. Kaskart jį pamiršę ar nurašę kaip antrinės reikšmės, patenkame į rankas jokios estetinės vizijos politikoje neturintiems valdininkams, kurie, įsitikinę, jog pasaulis tėra funkcija, pamiršta, kad iš tiesų pasaulis – tai santykis. Egzistuoja labai glaudus ryšys tarp grožio ir galios santykių, ypač tada, kai grožis pasitelkiamas organizuojant aplinką, kurioje galia reiškiasi ryškiau, t. y. urbanistinėje erdvėje, kurioje gyvenama, dirbama, įgyvendinamos svajonės ir a...
Prieš porą mėnesių „The New Yorker“ puslapiuose pasirodė meno istorikės Ruth Ben-Ghiat straipsnis „Kodėl Italijoje tebestovi tiek daug fašistinių paminklų?“1, ir sukėlė gana įdomią viešą diskusiją. Autorė išsakė nuoširdžią nuostabą dėl italų abejingumo ar užslėpto troškimo išsaugoti vienos brutaliausių XX a. diktatūrų simbolius. Kaip pavyzdį R. Ben-Ghiat paminėjo EUR kvartalo, turėjusio priglausti 1942-ųjų pasaulinę parodą, statybas sostinės pakraštyje ir jo puošmeną – kvadratinį Koliziejų. Š...
Prieš pat Kalėdas kultinėje estų literatūros mėnraščio „Looming“ bibliotekėlėje („Loomingu Raamatukogu“) išleista poeto KĘSTUČIO NAVAKO knyga „Kala peeglis“ („Žuvis veidrody“, sudarė ir vertė Reinas Raudas). Į ją tilpo lygiai pusė K. Navako knygos „100 du“ („Apostrofa“, 2013) eilėraščių. Siūlome knygoje skelbiamą vertėjo R. Raudo ir poeto K. Navako pokalbį. Ar yra toks momentas poeziją rašančio žmogaus gyvenime, kai tampa aišku, kad kelio atgal nėra – jis pasmerktas rašyti vis tikslia...