Visų pirma visiems noriu padėkoti už solidarumą, palaikymą. Tiek prenumeratoriams, tiek skaitytojams, tiek autoriams. Išleidus protestinį švarų ir skaidrų vasario 2-osios numerį viso tiražo neliko. Žinau, jog pirkote ir po penkis, ir po šešis numerius, kioskininkai ir pardavėjos kraipė galvas – nesuprato, kas vyksta, platintojai ragino nuo šiol leisti tik tuščius... Pasakysiu labai atvirai – tokio žiniasklaidos dėmesio, apskritai reakcijos ir palaikymo nesitikėjome. Mūsų žingsnis buvo labai instinktyvus. Nors kažkas net bandė šypsotis: „Puiki reklaminė akcija, geresnės nesugalvosi.“ Negalvojome.
Tokios tos plynės, tokia ta balta... Baltos spalvos ir taip dabar į valias, visiems akis užvertusi savo nežinomybe. Raidžių reikia, taškų, kad turėtų kur pabėgti akys, kur atsiremti, kitaip gali imti žiūrėti tiesiai į klaiką. Raidės yra ramentai. O kai pradeda raidės trintis šonais, tarpusavy stumdytis žodžiai, rantytais sakinių pjūklais džyrinti baltus popieriaus lapus... tuomet randasi ir muzika, bliuzas. Kol kas bliuzas. Bliuzo gyslomis savaime srūva nuovargio, melancholijos, lengvo svaigulio kraujas... Normali būsena.
Kaip žinia, sumenkus valstybės paramai 2018-iesiems, esame priversti daryti kūlverstį, persipilti kraują ir užsikurti iš naujo. Po nokdauno. Nėra taip paprasta, bet užsikursime. Jau užsikūrėme.
NUO KOVO EISIME KAS DVI SAVAITES, BŪSIME NET DVIEM SPAUDOS LANKAIS STORESNI, BE TO, IR NAUJUS MARŠKINIUS UŽSIVILKOME. Reikia priprasti. Esu už judesį, kaitą. Kartais gal ir klaidingą, bet... Tokį žingsnį žengti spyrė ir noras apsaugoti rašančius autorius, vertėjus – idant honorarai nesumažėtų, o gal ir padidėtų, rastųsi orumo jausmas. Nuo balandžio taip pat didės „Literatūros ir meno“ kaina – platinimo vietose kainuos 2,5 euro. Visoje šioje mūsų transformacijoje labiausiai liks nuskriausti prenumeratoriai (dėl to labiausiai jaudinamės) – per mėnesį vietoj 20 lankų kultūros, atiteks 14. Litmenis ir toliau bus spausdinamas ant šio paprasto, bet neprasto popieriaus. Norisi pasiskolinti vieną Užupio Respublikos konstitucijos nuostatų: „Nepretenduoti į amžinybę...“ Glamūrine spauda jau užversti kioskai, parduotuvės... Tekamšo ja kiaurus langus. Esame įsitikinę, kad tekstas svarbesnis už vaizdą, nors, reikia pripažinti, pastarajam šiuolaikinėje visuomenėje pralaimi.
Mums geriausias palaikymas – geri stiprūs tekstai, vertimai, poezijos... Kitaip tariant, tai, iš ko sulipdoma stipri, gyva kultūrinė spauda, kokios iš tiesų esame nusipelnę, kokios lengvai nepastumsi, o ir dabar manau – ji nesileidžia stumdoma. Orumo klausimas čia svarbus. Ir oras – tebūnie jo pilni mūsų ir jūsų plaučiai. Su Kovo 11-ąja visus!