Vasario 16-osios reikšmė Lietuvos istorijai ir šimtmečio pamokos

 

Kodėl istorikai Vasario 16-ąją linkę vadinti pačia svarbiausia Lietuvos istorijos data?

Į šį klausimą neįmanoma atsakyti nesukūrus laiko arkos, siejančios Lietuvos valstybės gimimą 1253-iaisiais ir lemtingus 1918-uosius, kai po 123 metų buvimo pilkojoje istorijos zonoje lietuviai ėmėsi statyti naujus namus – Lietuvos Respubliką. Taigi Vasario 16-osios reikšmė atsiskleidžia ilgųjų trukmių perspektyvoje.

Apie pirmą ir paskutinį Lietuvos karalių Mindaugą, padėjusį tvirtus pagrindus Lietuvos valstybingumui, pasakyta daug gražių žodžių. Jis to vertas. Mindaugas buvo kūrėjas ir įžvalgus valstybiškai mąstantis politikas. Mindaugo dėka Lietuva iš terra nullius (niekieno žemės) virto valstybe ir karalyste – įėjo į katalikiškos Europos politinę sistemą kaip subjektas. Bet reikia konstatuoti ir dar vieną dalyką, galbūt nuskambėsiantį ne itin maloniai. Mindaugas valstybę kūrė visų pirma sau, o ne tiems 170 000 žmonių, kurie, anot lenkų mediavisto Henryko Łowmiańskio, gyveno jo suvienytoje teritorijoje. Todėl tikriausiai nesuklysime spėdami, kad žvelgdamas į pasaulį iš Vorutoje stovėjusios tvirtovės bokšto Mindaugas galėjo pasakyti: „Lietuvos valstybė – tai aš!“

Laikui bėgant suvokiančiųjų, kad nuo jų priimamų sprendimų priklauso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau – LDK) likimas, daugėjo. „Valstybė – tai mes!“ – galėjo ištarti Ponų tarybos nariai, stambieji bajorai ir aukščiausių valstybės tarnybų atstovai, kartu su didžiuoju kunigaikščiu valdę šalį ir nuo XV a. antros pusės atlikę faktinės LDK vyriausybės vaidmenį. Apie 1529 m. Ponų taryboje buvo 35–50 žmonių.

XVI a. pradžioje pradedami šaukti seimai, kuriuose dalyvavo ne tik ponai, bet ir bajorų atstovai. 1564–1566 m. reformomis sukurta nuosekli atstovavimo bajorijai seimuose sistema, o Ant­rasis Lietuvos Statutas (1566) įtvirtino nuostatą, kad visus valstybės reikalus sprendžia ponų ir bajorų atstovai Seime, kurių (atsižvelgiant į tai, kad tuometį Seimą sudarė Atstovų rūmai ir Senatas) apytiksliai buvo 300 (žodis „apytiksliai“ šiuo atveju svarbus).

Galima būtų toliau žaisti šį intelektualinį žaidimą ir skaičiuoti, kaip kito žmonių, dalyvaujančių Lietuvos valstybės reikaluose, skaičius; kiek iš jų jautėsi galį kaip nors paveikti LDK likimą; kam ir kodėl realiai priklausė valstybės valdymo svertai. Bet tuo pat metu reikia pripažinti tokių apibendrinimų siaurumą. Pavyzdžiui, skeptikas tikriausiai pasakytų, jog minėti 300 į Atstovų rūmus ir Senatą susirenkančių žmonių XVI a. pabaigoje ir ypač XVII a. nereiškė nieko ‒ realius sprendimus, lemiančius valstybės gyvenimą, priimi­nėjo negausus didikų būrelis, viso labo kelios šeimos. O istorikas, norintis išplėsti galėjusių valstybiškai mąstyti žmonių būrį, tikriausiai siūlytų prisiminti 1527 m. LDK kariuomenės surašyme užfiksuotus 5239 ponus ir bajorus, turėjusius prievolę eiti į karą (arba, priklausomai nuo savo turto dydžio, pasiųsti tam tik­rą karių – raitelių ir pėstininkų – skaičių).

Suvokdamas ilgoms trukmėms įvertinti reikalingo žvilgsnio „iš paukščio skrydžio“ ribotumą, grįžtu prie minėtų duomenų, nes noriu pasakyti štai ką: skaičiai 35–50, 300 ar 5239 parodo vieną dalyką ‒ valstybės likimą senojoje Lietuvos istorijoje lėmė negausus elitas. Istorijos numylėtiniai. Visi kiti tebuvo (daugiau ar mažiau) žaliava istorijos kūrėjams.

1918-ųjų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akte įrašyti keli žodžiai šią atšiaurią istorijos taisyklę pakeitė. Lietuvos Taryba skelbė atstatanti „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“ ir pažymėjo, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Tai buvo pažadas, kad naujos, modernios Lietuvos valstybės istorijos kūrėjais galės tapti valstiečiai ir darbininkai, štetlų gyventojai (užsiėmę prekyba, finansais, dirbę gydytojais ir siuvėjais), mokytojai ir buhalteriai, architektai, inžinieriai ir namų šeimininkės (1918 m. lapkričio 2 d. laikinoji Lietuvos Konstitucija moterims deklaravo rinkimų teisę).

Šių žmonių „naujakurystės“ rezultatai – įspūdingi. Juk Lietuvos valstybės idėja iš gražios abstrakcijos virto kūnu nuo carinės Rusijos imperijos atplyšusiame žemės lopinėlyje, kuriame tebuvo plentų atkarpos ir niekur nevedančių geležinkelių fragmentai; kuriame praktiškai nebuvo didelių miestų (išskyrus greitai prarastą Vilnių ir Kauną); kuris neturėjo pramonės ir uosto (iki 1923-iųjų); kurio gyventojų dauguma (apie 85 %) buvo valstiečiai. Kai kurie jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti: kai 1928-aisiais Lietuvoje pradėta įgyvendinti privalomo pradinio mokymo programa, daugiau nei 30 % valstybės gyventojų buvo beraščiai. Taigi prireikė dvidešimtmečio, kad nuo imperijos atskilusios šukės, pasitelkus daugelio piliečių kūrybą, pavirstų vitražu.

Deja, apie tarpukario Lietuvos valstybės likimą mąstantys praeities tyrinėtojai maždaug vieningi sutaria, kad nacistinės Vokietijos ir sovietinės Rusijos sukurtuose geopolitiniuose spąstuose galimybių jai išgyventi nebuvo. Todėl simboliška, kad susirinkę į paskutinį Lietuvos Vyriausybės posėdį 1940 m. birželio 15 dieną ministrų kabineto nariai, svarstydami Sovietų Sąjungos ultimatumą, kalbėjo daug, tačiau nauda iš šių kalbų buvo menka, o telegramoje, pasiųstoje tuo metu Maskvoje buvusiam Lietuvos užsienio reikalų minist­rui Juozui Urbšiui, nurodyta tik tiek: „Vyriausybė sutinka.“ Vasario 16-ąją gimusios modernios Lietuvos valstybės idėjos bei piliečių kūrybos rezultatų laukė beveik penkis dešimtmečius trukęs išbandymas sovietmečiu.

Ką mums veikti su Vasario 16-osios idėja ir šimtmečio patirtimi XXI amžiuje?

Dabartis, virsdama savo priešybe būtuoju laiku, visiškai neišnyksta, nes praeitis kuria simbiotinius ryšius su mūsų išgyvenamu čia ir dabar. Šis procesas intensyviausiai vyksta atmintyje. O trapių praeities ir dabarties ryšių egzistavimas išryškėja mąstant apie ilgalaikius procesus, lūžius, svarbių datų sukaktis bei jų prasmę šiandienai.

Modernios Lietuvos šimtmečio jubiliejus yra puiki galimybė patikrinti praeities ir dabarties jungčių stiprybę užduodant sau esminį klausimą – ko galime pasimokyti iš tėvų, senelių ir prosenelių patirties, įgytos, anot britų istoriko Erico Hobsbawmo, kraštutinumų amžiuje?

Manau, šiuo atveju galime kalbėti apie kelias pamokas, leidžiančias geriau suvokti mūsų dabartį ir viltingai žvelgti į ateitį:

1. Vasario 16-osios „naujakurystės“ fenomenas esmingai nulėmė mūsų dabartį. Tarpukario Lietuvos Respublikos tapsmas Europos ir pasaulio istorijos subjektu; modernios piliečių visuomenės, suvokusios laisvės svarbą, susiformavimas; naujų veiklos erdvių Lietuvos valstybei ir visuomenei atvėrimas. Šie Vasario 16-osios pasiekimai paskatino mus jau Sąjūdžio laikotarpiu kurti viltingos ateities vaizdinius. „Kaip gyvensime paskelbus nepriklausomybę?“ ‒ tokį klausimą nuolat neramiai užduodavo dauguma stovėjusiųjų Sąjūdžio mitinguose, dalyvavusiųjų Baltijos kelyje, apsisprendusiųjų imtis įvairios visuomeninės ir politinės veiklos. „Kaip senelio Lietuvoje!“ ‒ toks buvo bene populiariausias atsakymas, kuris neturėtų stebinti. Gyvenimo Sovietų Sąjungoje patirtį turinčių žmonių vaizduotėje tarpukario epocha buvo normalumo laikas, į kurį norėjosi sugrįžti.

2. Kovo 11-oji negalėjo mūsų sugrąžinti į Vasario 16-osios laiką. Tiesą sakant, tai buvo neįmanoma a priori. „Į tą pačią upę neįbrisi du kartus“, ‒ mokė senovės graikų filosofas Herakleitas. Mūsų taip pat nelaukė ir amerikiečių politikos filosofo Franciso Fukyuamos žadėtoji istorijos pabaiga. Lietuvos valstybės piliečiai gana greitai suprato, jog atsidūrė ne postistoriniame liberalios demokratijos rojuje, o Zbigniewo Brzezińskio išraiškingai apibūdintame nelabai jaukiame „nevaldomame pasaulyje“. Šio pasaulio gyventojai yra veikiami įvairių procesų, kurių eigos ir logikos neįmanoma iki galo suprasti, o tikėtinos baigties – numatyti. Atkūrusi nepriklausomą valstybę Lietuvos visuomenė vienu metu patiria desovietizaciją, etapišką sinchronizaciją su Europa, globalizacijos greitkelio platėjimą bei intensyvėjimą ir daugelį kitų procesų. Jų prieštaringumas ir intensyvumas kartais glumina, kelia nerimą ir norą gūžtis, užsidaryti, pasirinkti ginties poziciją. Tačiau tai būtų kelias į akligatvį.

3. Lietuva nėra tvirtovė, gyvenanti apgulties režimu. Lietuva yra pasaulyje, o pasaulis – Lietuvoje. Lietuvių istoriniame DNR glūdi keliautojų ir karių genas. Be šio geno mūsų protėviai nebūtų sukūrę LDK, kuri kaip pleištas suskaldė rytų slavų pasaulį, tuo pat metu atverdama galimybę atsirasti baltarusių ir ukrainiečių tautoms. Be jokios abejonės, ilgainiui spąstais virtęs Maskvos–Varšuvos–Berlyno trikampis tarpukario Lietuvai paliko labai nedaug erdvės kūrybiškai veiklai geopolitinėje plotmėje. Be to, ir tuometis politinis Lietuvos elitas darė klaidą po klaidos, vis labiau izoliuodamas Lietuvos Respubliką tarptautinėje arenoje.

Tačiau Klaipėdos prijungimas (1923), paskui vykdyta uosto plėtra ir itin išaugusi laivyba leido Lietuvos visuomenei atverti naują – jūrinę – dimensiją. O plėtodama vietos aviatorių projektus Lietuvos valstybė suteikė galimybę to meto lietuviui įveikti ne tik žemės trauką, bet ir mažos valstybės ribų kuriamą „mažo žmogaus mažoje šalyje“ jausmą. Taigi šį jausmą to meto lietuviai įveikdavo keliaudami ir tyrinėdami pasaulį. Skaitant anos epochos žmonių tekstus (kad ir Liūnės Jonušytės „Korektūros klaidą“) apima nuostaba – taip stipriai kai kurie iš jų išgyveno savo, kaip lietuvių, įsišaknijimo Europoje ir pasaulyje jausmą ir su tuo susijusį džiugesį.

4. Reikia nugalėti laikinumo baimę ir imtis kūrybos. Trys Lietuvos gimtadieniai (Liepos 6-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji) kartu yra ir Lietuvos visuomenės bei valstybės grįžimo iš klinikinės mirties zonos ženklai. Tokios patirtys kaip randai individualioje bei bendruomeninėje sąmonėje neišvengiamai veikia mūsų santykį su savimi ir pasauliu. 2005-aisiais rašytoje esė „Tuščia atmintis“ visuomenės bei kultūros kritikas Tomas Daugirdas konstatavo: „Du dešimtmečiai nepriklausomybės ir juos nubraukusi 50 metų trukusi tautos ir valstybės tragedija šiandien yra stipriausios prasmės, siejančios Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Ši savita skaičių simbolika, nesena patirtimi ir laiko cikliškumu grįstas tikėjimas yra toks stiprus, kad jo nenuslopino įstojimas į NATO ir ES ir šių organizacijų teikiamos realios saugumo garantijos.“ Nuo cituoto teksto parašymo praėjo 13 metų. Tikiu, kad viena geriausių dovanų sau ir valstybei galėtų būti laikinumo baimės įveika ir atsakingas valstybės bei visuomenės ateities projektų kūrimas. Be ateities perspektyvos suvokimo mes ne iki galo esame dabartyje.

5. Ateities kūryba neįmanoma be totalitarizmo viruso įveikos. Demoniški totalitarizmo eksperimentai su žmonėmis ir visuomenėmis nesibaigia diktatoriui mirus ar jo kurtai valstybei subyrėjus. Vienas svarbiausių totalinę kontrolę diegiančių institucijų siekių ‒ žmonių savitarpio pagarba, pasitikėjimu ir supratimu grįstų santykių suardymas, nesantaikos bei neapykantos kurstymas. XX amžiuje Lietuvos visuomenė nukentėjo nuo raudonojo ir rudojo totalitarizmų. Trėmimai, Holokaustas, gyvenimas patiriant įvairių jėgos struktūrų nuolatinę kontrolę ir prievartą naikino žmones fiziškai bei dvasiškai. Išgyvenusių šioje mėsmalėje bei jų vaikų ir anūkų nepriklausomybės epochoje laukė dar vienas išbandymas: žvilgsnis į skaudžiausias praeities patirtis atspindintį veidrodį. Kaip kalbėti apie šias traumines patirtis? Kaip išmokti nelyginti, kam skaudėjo labiau? Kaip susilaikyti nuo keršto pagundos? Kaip išdrįsti atsiprašyti ir paprašyti atleidimo? Kaip nugalėti save pasakant: „Aš atleidžiu ir gyvenu toliau...“? Prancūzų filosofas Paulis Ricœuras yra konstatavęs: „Nuraminta atmintis nesiekia užmiršti padaryto arba patirto blogio. Ji siekia kalbėti apie tai be pykčio.“ Siaučiant alinantiems nenuramintų atminčių gaisrams sunki bus ateities kūryba.

6. Svarbiausia gyvenimo laisvėje taisyklė: mes privalome suvokti ne tik laisvės teikiamas galimybes, bet savo įsipareigojimus jai. Mąstant apie modernios Lietuvos valstybės šimtmetį reikia kalbėti ne tik apie tarpukario Lietuvos laimėjimus, bet ir apie padarytas klaidas. Viena didžiųjų savanorių ir naujakurių visuomenės klaidų buvo susitaikymas su 1926-ųjų perversmu ir „tautos tėvo“ vaidmenį po šio perversmo prisiėmusio pirmojo Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos nuomone, neva demokratija ‒ tai vaikams nupirkti per dideli batai.

Pagunda panašiai galvoti ir kalbėti apie demokratinę sanklodą kyla ir šiandien, todėl į klausimą „Ar galimas autoritarizmo (totalitarizmo) atgimimas liberalioje demokratijoje?“, deja, bet tenka atsakyti: „Taip, įmanomas.“ Todėl kiekvienam lietuviui, norinčiam XXI amžiuje tęsti tarpukario Lietuvos savanorių ir naujakurių pradėtą darbą, neprošal būtų susirasti ir perskaityti amerikiečių istoriko Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt XX amžiaus pamokų“. Pirmoji XX a. pamoka, anot T. Snyderio, skamba taip: „Do not obey in advance.“ Laisvas (kontekstinis) vertimas iš anglų kalbos tikriausiai galėtų skambėti taip: „Neatiduokite laisvės savo noru.“

Neatiduokime laisvės savo noru. Sunku sugalvoti geresnį palinkėjimą sau patiems žvelgiant į naują valstybės istorijos šimtmetį, prasidėsiantį 2018 m. Vasario 16-ąją.