Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

R. Adomaitis spektaklyje „Mindaugas“ (1969). Audriaus Zavadskio nuotrauka

 

Regimantą Adomaitį, skirtingai nuo jo kino dvynio Juozo Budraičio, su kuriuo draugavome, iš arti mačiau vos porą sykių. Kartą su Nijole Gelžinyte buvo atkakęs pas mus į Žvaigždžių gatvę Karoliniškėse, kur „iš lapo“ verčiau Haroldo Pinterio „Išdavystę“ – ją vėliau Klaipėdoje pastatė Povilas Gaidys. Atrodė, mano kambarėlyje apsilankė Antikos dievas – tokios akimirkos, jeigu pamenate, vadinamos epifanijomis. Antrąsyk, jau M. Gorbačiovo persitvarkymo gadynėje, vienu lėktuvu iš Palangos skridome į Maskvą. Regimantas vadovavo Lietuvos teatro veikėjų sąjungai, o mudu su Kęstučiu Žilinsku svajojome apie pirmąjį privatų teatrą, tad skubėjome patikrinti, kaip veikia it grybai po laisvėjimo lietaus dygstantys kooperatiniai Maskvos teatrėliai. Kooperatiniai šiuo atveju reiškė bandymą vienoje patalpoje (dažniausiai pusrūsyje) sukergti sceną ir barą. Atvirai pasakius, neįmanomas uždavinys – tai vėliau parodė ir Kęsto teatro likimas Klaipėdoje. Prisižiūrėjome visko (net nuogalių) į valias, o prieš miegą mūsų atstovybės viešbutyje prie konjako atraportuodavome Pirmininkui, kokių dyvų regėję.

Jis paliko be galo šilto, tačiau savo vertę žinančio žmogaus įspūdį. Kaip diplomuotas fizikas (tą faktą nuolat pašiepdavo J. Miltinis) kalbėjo tik gerai pasvertomis frazėmis. Ką gi, jau stovėjo didžiosios politikos prieangyje, ir kelio atgal į sovietinį ekraną, kuriame irgi buvo tapęs pusdieviu, nebebuvo. Jo Mindaugo drauge su momentinės narsos apimta sale skanduojama Justino Marcinkevičiaus „Lie-tu-va“ iš artefakto turėjo virsti naujos kūrinijos projektu. Mirė kaip tik tuo metu, kai faktiškai anuliuoto Vytauto Žalakevičiaus ysterno „Niekas nenorėjo mirti“ problematika staiga ir vėl tapo žiauriai aktuali.

A, dar sklandė gandas apie jo neva paplūdimyje iš smėlio statomas pasakiško grožio pilis. Konkurentai, pasitenkindavę rubensiškomis undinių formomis, turėjo su pavydu stebėti, kaip besileidžianti saulė trumpam nuauksina tuos aukštus kuorus ir jūros nugludintomis lentelėmis nuo priešo užremtus vartus, kuriuos vėliau nuplaus tik šalta Baltijos banga.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.