Pasirodo, psichologai žmogaus ligų ir būsenų kataloge turi terminą „Martino Ideno sindromas“ (darboholiko psichiką užgulantis nusivylimas, kai tikslas pasiekiamas). Žinoma, terminas susiaurina, nugesina pasaulyje garsaus Jacko Londono romano „Martinas Idenas“ (1909) švytėjimą.

Italų dokumentalisto Pietro Marcello ekranizacija „Martinas Idenas“, atvirkščiai, stengiasi herojaus tipažą, jo veikimo lauką ir laiką praplėsti: XX a. pradžią supinti su dabartimi maždaug XX a. vidurio nespalvotais vaizdais. Daro tai profesionaliai, tačiau antroji, aktualioji filmo dalis pernelyg emocionaliai paskubinta ir nesuredaguota.

 

 

Režisierius į grynai amerikoniškos sėkmės istoriją chuliganiškai įterpia apšiurusio Neapolio kadrus, garso takelyje netgi paleidžia Joe Dassino dainą. Įtariu, dėl šio dainininko išvaizdos, nes keistuolis P. Marcello, kurdamas herojaus portretą, stengiasi sulieti į viena kuo daugiau reminiscencijų, panašaus veido vyrų... Hm, pasižiūriu „Vikipedijoje“ – įskaitant ir save patį...

Be to, režisierius sako, kad ir aktorių Lucą Marinel­lį patvirtino pagrindiniam vaidmeniui, nes jis yra Vladimiro Majakovskio kopija (įsitikinsite nuo pat pirmo kadro), o pastarojo veidas ir povyza, žinoma, primena J. Londoną... Tokia štai manipuliacija.

Valingas, ekspresyvus, ryžtingas vyras tvirta mačo eisena ir romantiška, egoistiška kūrėjo siela virsta svyruojančia, orientyrus praradusia, narkotizuota būtybe išgedusiais dantimis. Sindromas įkėlė koją į XXI amžių? Mokslas, žinios, filosofinės studijos prikėlė Ideną, o vėliau jį visiškai sugriovė. Realistas dokumentinių filmų autorius negailestingas knygai ir leidžia sau jos pabaigą praplėsti, laisvai komentuoti.

Nors finalinis kadras, kuriame Idenas tvirtai žengia į naktinę jūrą, kažkodėl nuteikia viltingai – vėl verti seno romano puslapius ir grožiesi (kaip ir klasikos vardo vertame kadre, kai Idenas su mylima mergina leidžiasi miesto laiptais – daugybę kartų kine matytas ir vis tiek kaip pavasario žolė, šviežias menas).

/ / /

Italijos ar Prancūzijos kinas šiandien nestebina taip, kaip Rumunijos. Tokie paradoksai, tokios „Naujosios bangos“ ima ir atplaukia tiktai kinematografo pasaulyje. Dabar tiktai kultūriškai nustekentoje Rumunijoje, Brazilijoje, Irane, dar kol kas ne Lietuvoje – tarsi šį didelio kolektyvo lipdomą sintetinį meną būtų užpuolęs koks nors gėrybinis virusas. Net kukli buitinė rumuniška istorijėlė kažkodėl susiklijuoja taip, kad aikteli. Štai filmą „Sieranevada“ (2017) ruošiuosi žiūrėti trečią kartą, nes žinau, kad įsijungusi negalėsiu atsitraukti.

„Kino pavasaris“, ačiū, vėl paruošė dozę iš dakų žemės.

 

 

Pradėjus žiūrėti „Švilpautojus“ susierzini, nes ne iš karto prisiderini prie itin ramiai judančių personažų – kūno kalba čionai specifinė. Nekalbant jau apie staiga apsireiškusią švilpimo kalbą (pasirodo, realią, įrašytą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą). Ji režisieriaus Corneliu Porumboiu derinama su J. Offenbacho „Barkarole“ (ir kita operos klasika). Švilpaujama įsikišus pirštą į burną, o dieviškasis muzikos nektaras liejasi viešbutėlyje, kuriame policininkus pasitinka regist­ratorius psichopatas iš hičkokiško „Psichopato“...

Muzika ir švilpavimas tampa atskiru filmo personažu – vynioja tave aplink pirštą, klaidina, verčia smegenėles krutintis, nepriimti visko rimtai, bet nerimtai irgi nederėtų. Korupcija visuose sluoksniuose, uždari veidai, 30 milijonų čiužinyje, perrėžta gerklė, vėl hičkokiška vonios užuolaida ir štrausiški valsai Singapūro elektriniuose soduose. O gal vis dėlto naujoji ES sistema, kurioje rumunų visuomenė tarsi suakmenėjo?

Šią mintį šiaip taip išlaužiu iš savo galvos (ar piršto). Naminėje kino peržiūroje už 6,49 Eur. žiūriu filmą atidžiai ir nekramtydama. Bet nesu tikra, ar publika kino teatre ištvertų iki galo. „Filmas arba turi turėti prasmę, arba būti labai gražus“, – sako mano dukra. Ir ji teisi.

/ / /

„Oskarų“ ir Kanų apdovanojimai smarkiai anonsuoja „Parazitą“ – nieko nelieka, kaip tik nusiteikti aukštoms materijoms, antgamtiškam kinematografui ir snobistiniam mėgavimuisi egzotišku korėjiečių menu. Na, o skeptiškiems ir nurodymų nemėgstantiems protams – gražiai ir baisiai pasakai apie dvi šeimas. Priklausau antrajai žiūrovų grupei, taigi dvi valandas, kaip ir siauraakiai personažai, mėginu įtariai uosti šito kino tiesmukus ir metaforiškus kvapus...

Na, panašūs kvapai – mes puikiai žinome – sklinda nuo bomžų. Kai toks rūgštelėjęs bomžas, išsikabarojęs iš rūsio ir laimingai įsidarbinęs turtingo pono vairuotoju, atsidusęs pasako jam: „Tai jūs turbūt labai mylite savo žmoną...“ – Pietų Korėjos milijonierius kažkodėl ne juokais susierzina ir primena vairuotojui, kad jis gauna atlyginimą ne už subtilius komentarus. Per pikniką dvelktelėjęs blogas kvapas pasuka filmą visai į kito žanro pusę – komedija nusidažo krauju.

 

 

Taigi, turtuolis nebesupranta, ką reiškia mylėti, o vargšas – smirdėti!

Jei kalbėsim ne apie tokias smulkias detales, o apskritai apie visą kūrinį, tai jį tikrai galima vadinti ir prasmingu, ir gražiu. Sakyčiau, namų ekranėlyje filmą galima tyrinėti kaip naiviąją ponios Bičiūnienės ir jos sūnaus tapybą. Istorija sekama nuodugniai, atpažįstamai, pasikartojant, šlepsint per kambarį ir trinktelint per galvą. Vienas kitą mylintys, intelektualūs ir netgi meniški bomžai, gyvenantys rūsyje su langu, prie kurio kasdien šlapinasi praeiviai, summa summarum tampa ir chtoniškojo pasaulio pabaisomis, ir romantiškais V. Hugo vargdieniais. O ant kalvos, kitoje vertikalės pusėje, architektūros šedevre (primena A. Zviagincevo filmą „Jelena“) egzistuojanti šeimynėlė – ir komikso, ir kosmoso gyventojais.

Kurgi būtinoji klasinė nelygybė? Taip, žinoma, jinai čia yra, bet tokia seniai nusistovėjusi, neberevoliucinė. Nelygybės meninis skerspjūvis – šlovė scenaristui ir režisieriui Bongui Joon-ho! – absoliučiai nestandartinis, nemarksistinis, iš viso nežinia koks!

Turbūt šis galvosūkis patraukia labiausiai: kas tie parazitai aname Žemės pusrutulyje? Bet staiga filmo požemius užlieja liūtis, šikšnosparniai pasklinda po platų dangų, o tavim ima maitintis ponas virusas...