Vroclave įsikūrusi Rytų Europos kolegija šiemet lenkų kalba išleido Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (vertė Kamilis Pecela). Spausdiname recenziją, pasirodžiusią savaitraštyje „Sieci“ (2019 m. rugsėjo 2–8 d., Nr. 36).

Ledas visur. Sukausto antklodę, drabužius po galva ir patalynę – suformuoja dailų pilką sarkofagą. Jei užsidengi galvą apklotu, sustingsta ant plaukų deginančia, prie odos prigludusia kepure. Uždaro įėjimą į baraką – dieną reikia pradėti rausiant koridorių, vedantį į lauką. Išlenkia supuvusias lubų lentas, sustingsta kalneliais tarp gultų, nusėtų sušalusios trydos dėmėmis, sucementuoja lavonus, kurie kitaip suirtų kasnakt graužiami poliarinių lapių. Stovi violetiniais gabalais po pavasarinio ledonešio. O kai keliolikai vasaros savaičių pasitraukia, pasirodo, kad barakai stovi mėšlu patvinusios – per pūgą prispyrus reikalui niekas neina iš barako toliau nei kelis žingsnius – ir lengvais tarsi širšių lizdai (vien oda ir kaulai) mirusių vaikų kūnais išklotos įdubos dugne.

Vien šito pakaktų „Pragaro“ XXXII giesmei pratęsti. Lena, viena iš dešimties didžiausių pasaulio upių, neša akivaizdžiai daugiau vandens nei kuklus mitinis Kokitas, taigi turėtų pasiūlyti ir daugiau fenomenų: ne tik pro baraką praplaukiančias lytis, ant kurių gali išvysti pažįstamų kalinių ir sargybinių lavonų, bet ir eketes, kuriose 17-mečiui nepaprastai lengva nušalti koją, arba sterles, kurių tuntai pūva prie Tarybų šalies tiekiamų kiaurų statinių. Ledas ir smarvė (...), bet yra dar penkta stichija – utėlės. Prisimename jas iš daugybės kitų pasakojimų: rožinės, tamsios arba kūno spalvos, traiškomos nagais, užplūstančios kartu su šiltine. Utėlės – vargo ir nelaisvės pranašės. Bet pasakojime apie 500 lietuvių tremtį už poliarinio rato utėlės tampa atskira substancija, turinčia spalvą, kvapą, svorį ir valią. Pasaulyje, kuriame nėra gydytojų, kuriame visi yra per porą žingsnių nuo mirties, o sargybiniai įsitikina ją ištikus kirviu kirsdami per šlauninę arteriją (jei nekraujuoja, tai nesimuliuoja), utėlės tampa patikimiausiu mirties įrodymu: ištisais upeliais plaukia nuo ką tik mirusio palaikų, kad dingtų greta gulinčių žmonių skuduruose. Juodomis virtinėmis, panašios į džiovintas uogas, kuriomis galima gelbėtis nuo skorbuto, padengia pirties grindis, o jeigu trakšteli, tai ne tarp nagų, o tarp kalinių dantų.

 

Dalia Grinkevičiūtė. „Litwini nad Morzem Łaptiewów“. Viršelio dailininkė Jagoda Pecela. – Wrocław: KEW, 2019.

 

Šios prozos pagrindą sudaro keli motyvai, pasikartojantys be afektacijos, be jokių mėginimų padaryti tekstą dinamiškesnį, kaip siūlo daugybė kūrybinio rašymo mokyklų. Utėlės, lūžtantys dantys, sunkios nuo sušalusio šlapimo vatinės kelnės, našlaičių barakas, kurio gyventojai valgo nuo langų nugrandytą sniegą, kol miršta, tada juos išneša maišuose nelyg lėles – apie visa tai skaitėme tremtinių liudijimuose, netgi violetiniai ir krištoliniai ledai čia stovi kaip „Anhelyje“. Vis dėlto 14-metės pasakojimas daugybe baisybių, vardijamų iš lėto, atitirpstančios mėsos greičiu, ir purvina balta (kaulų, išbrinkusios odos, miltų, sniego, glindų spalvos) motyvų pyne tikriausiai priverstų nepatogiai pasijusti net Stepheną Kingą, bet ne ponią Bożeną Keff, kuri portale „Krytyka Polityczna“ svarsto apie antikomunizmo pragaištingumą ir primityvizmą. Retkarčiais verta pamiršti -izmus, dar kartą perskaityti apie žmones, suvalgančius savo vaikų duonos gabaliuką, ir susimąstyti, ką rašai.

Pirmą pasakojimą nuo Laptevų jūros Dalia Grinkevičiūtė parašė praėjus aštuoneriems metams po ištrėmimo – 1950-aisiais. „Atsiminimai“, rašyti slapta, nujaučiant dar vieną besiartinantį areštą, ir sugrūsti į stiklainį, buvo atkasti jau po autorės mirties, nepriklausomoje Lietuvoje. Kitas variantas, rašytas suaugusio žmogaus, išspausdintas fragmentais iš pradžių emigracijoje, paskui perestroikos laikų žurnaluose. Abu tekstai, papildyti gydytojaujant patirtų persekiojimų aprašymais, dabar Lietuvos mokyklose yra privalomosios literatūros sąraše. Sunku šios knygos nesugretinti su mūsiškiu, taip pat privalomu, „Kitu pasauliu“, nors juos lyginti nėra labai teisinga. Kai Gustawas Herlingas-Grudzińskis pateko į Jercevą, buvo antro kurso polonistikos studentas, redaktorius ir kritikas, besidomintis kalbomis ir pasauliu jaunas vyras, už politiką nuteistas konspiratorius. Dalia prie Lenos atsidūrė iš rožinio paauglės pasaulio, kurį vis dar reguliuoja tėvai, kelios draugės, žydinčios pakaunės pievos ir teatro uždanga per popietės spektaklį ir kuriame vyrauja teigiamos, paprastos emocijos, o sąvoka „tėvynė“ pažįstama tik iš vadovėlių.

Šis skirtumas, patirčių kontrastas išliks amžiams: kam pusė pasaulio su Anderso armija, kam geležinkelio bėgiai Šiaurėje; kam artimųjų mirtys Londone, kam – Kaune; kam apmąstymai Neapolyje, kam budėjimai Laukuvos ligoninėje. Dalia niekada nelygins savęs su Dostojevskiu, netyrinės Rusijos prigimties, nemėgins vertinti savo (ne)tikėjimo. Jos tekstai – epitafija negausiai baltų genčiai: net prie Lenos lietuviai stengiasi laikytis su estais, su suomiais, o visi lenkai, uoliai skaitantys naujienas iš kresų, mėgstantys mintyse vartyti (beje, tikrą) „žydo enkavedisto“ motyvą, turėtų atkreipti dėmesį į lenko Sventickio personažą ir suvokti, kad sovietai meistriškumu kurstyti tautų nesantaiką nenusileidžia niekam. Jos rašymas retkarčiais primena paskutiniame „Dykumose ir giriose“ skyriuje apie patirtus vargus pasakojančios Nelės žodžius: ir tada buvo šalta, o paskui trūkinėjo ledai, o paskui... Pragariškos liudininkės pastangos, dėl kurių iš atminties ištraukia dar vieną, dar dvi pavardes, paskutinį pėdsaką kūnų, metamų į skylę lede netoli Trofimovsko, palieka mus abejingus: apie Žukienę, Štarienę ir Miliutę sužinome pernelyg mažai, kad jos išsiskirtų iš minios, gulinčios bendrame barake lediniuose miegmaišiuose ir besiklausančios mirštančiųjų knarkimo. Paskutiniuose knygos skyriuose – istorijose, kaip Dalią gniuždė Brežnevo laikų sovietinė provincijos administracija ir saugumas, – vyrauja užguito žmogaus į aukščiausią valdžią nukreiptų skundų, aimanavimo monotonija.

Kita vertus, šie užrašai sukrečia būtent dėl netobulumo, marsijiško rašymo tiesmukai, o tai nelabai toleruoja nuolat valantys savo instrumentą literatūros gurmanai*. Keturiolikmetės, kurios tėvas nužudytas, iš kurios atimta jaunystė, kuri išsekinta katorginio darbo ir bado kančios, prisiminimuose slypi katarsio galia. Žinoma, yra knyga, su kuria galima ir reikėtų lyginti „Lietuvius prie Laptevų jūros“ – tai kitos 14-metės kankinės, Annos Frank, prisiminimai. Tačiau jas palyginti niekada nešaus į galvą poniai Bożenai Keff iš portalo „Krytyka Polityczna“.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

*Aliuzija į Zbiegniewo Herberto eilėraštį „Apolonas ir Marsijas“, kuriame poetas savaip interpretuoja graikų mitą apie frygų satyrą, išdrįsusį iškviesti meno globėją į muzikinę dvikovą. Pralaimėjusiam Marsijui vykdant bausmę, kurią nustatė pats Apolonas, t. y. diriant odą, šis dievas, šlykštėdamasis iš pažiūros monotonišku riksmu, kurį sudaro vien tik raidė A, valo savo instrumentą, suprask, nužudymo įrankį. (Vert. past.)

 

Vytenė Muschick. Dalia Grinkevičiūtė: „Pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms“ čia

„Lietuvių prie Laptevų jūros“ rankraščio lapeliai čia