Simonos Smirnovos CD „Joan of Arc, for String Quartet“

 

1928 m., remdamasis išlikusiu faktiniu Žanos d’Ark bylos nagrinėjimo protokolu, režisierius Carlas Theodoras Dreyeris pasiryžo papasakoti legendinę istoriją ir įamžino ją nebyliame filme „Žanos d’Ark aistra“. Dar vieną savitą dimensiją šiam filmui dabar suteikia Niujorke reziduojanti lietuvių kompozitorė Simona Smirnova. 2020-ųjų pabaigoje ji pristatė filmą lydinčios muzikos albumą „Joan of Arc, for String Quartet“. Nors žiūrint filmą man nepavyko susinchronizuoti, kokiu metu kokia muzika turėtų skambėti, vis dėlto gerai suvokiau, kad Simonos garso takelis kuria netikėtą kryptį, laisvai tekančią pirmyn ir tuo pat metu cikliškai atsikartojančią. Tai originaliai atspindi stambiais Žanos planais paremtą filmą. Žiūrovas ir klausytojas neturi kitos išeities, tik šlietis prie šios istorijos. Nenuostabu, jog tokiam jautriam ir intensyviam pasakojimui antrinama intymiu skambesiu – šnabždesiu, kvėpavimu, išreiškiančiu Žanos vidinį pasaulį. Šis ne vien kinta nuo kadro iki kadro, greičiau banguoja nuo tikėjimo, vilties iki mirtino beviltiškumo ir sielvarto. Žana per teismą patiria prieštaringas emocijas, ir jos vidinė sumaištis, jos išgyvenimų nepastovumas tampa bangomis, sudarančiomis ir Simonos muziką. Muzikinėmis priemonėmis išreikšdama chaosą ir paradoksą kompozitorė atgaivina Žaną kaip tikrą žmogų, o ne simbolį, ne doros ir narsios valstietės trafaretą, koks dažniausiai vaizduojamas mene.

 

Filmo „Žanos d’Ark aistra“ kadras.

 

Šis pasirinkimas dar labiau išryškėja palyginus Simonos darbą su 1994 m. amerikiečių kompozitoriaus Richardo Einhorno parašytu garso takeliu „Voices of Light“. Jo tradicinio romantinio kirpimo muzika atliepia vaizdą, veiksmus ir emocijas, nelenda iš žanrinių ribų, į kurias Simona net nebando taikyti. Taip kompozitorė apšoka visus baubus – Žanos idealizavimą, tipinės struktūros saugumo iliuziją, pataikavimą vaizdui, standartišką įvykių ir personažų interpretaciją. Daug subtilesni Žanos muzikiniai sluoksniai ekrane staiga ima kvėpuoti.

Kūrinio pradžioje ramiai pakili muzikinė kalba nuleidžia mus į melancholišką Žanos pasaulį, apžvelgia plačią panoramą. Antroje pjesėje „Joan’s Calling“ („Žanos pašaukimas“) pradeda virti veiksmas – sarkastiškas gyvybingumas apipintas minorinėmis žemyn besileidžiančiomis intonacijomis. Jos vienu metu sklaidosi į emocinę raizgalynę. Kanoniškumas ir sekundiniai sąskambiai netikėtai viduramžių teismo salėje primena lietuviškas sutartines. Kone įspūdingiausia trečioji pjesė „The Quote“ („Citata“) – trylikametė Žana išgirsta Dievo balsą. Pačios Simonos įdainuojama tiesioginė citata iš protokolo yra akompanuojama kanklėmis. Sakralinės muzikos intonacijos keičiamos įplaukiančio styginių kvarteto skambesio, kuris atkuria bažnyčios skliautus, apgaubiančius ir ištirpdančius kanklių tilindžiavimą. Ties kulminaciniu žodžiu „affraid“ pastelinį aidą įgarsinantys styginiai ilgais štrichais atkartoja kank­lių arpegio pasažą – lyg bažnyčios sienose ataidintį besimeldžiančiojo balsą. Šalia pasigirsta tylūs šnabždesiai, ir taip grįžtama į teismo erdvėlaikį su jo apkalbomis ir vertinimais. Nepaisant foninio nerimstančių šnabždesių spiečiaus, Simonos / Žanos rauda iškeliama aukščiau visko. Įtampa auginama nuo ketvirtos pjesės „Preliminary Inquiry“ („Preliminarus tyrimas“), kai klausytojas vienu metu tempiamas į melancholiškuosius depresijos požemius ir už pakarpos keliamas į siūbuojančias ir virpančias baimės palubes. Penktoje pjesėje „Interrogation“ („Tardymas“) muzika nurodo į veiksmą, pokytį. Pokalbio intonacijos tęsiamos vienas kitą pertraukiančių, atsikartojančių tardymo motyvų, palydimų smuikų apgailestavimo ir pizzicato liečiamo Žanos širdies plakimo. Nuolat tiksintis laikas mėtosi į skirtingas puses it įsisiūbavęs traukinys. Muzika kyla į plonesnius registrus ir pasibaigia trapiu ir graudžiu mergaitišku balsu, kuriame vienu metu suskamba ir neviltis, ir viltis. Paskui aštriais štrichais nugriaudi nuo­sprendis. Kankinimų kambario („Torture Room“) tyla spengia nuo įkrautos nepakeliamos vidinės įtampos. Ji cypia aukštais dažniais, sireniniais bangavimais ir smegenis gręžiančiais triliais. Triolinis, ritmingai atsikartojantis Simonos iškvėpimas užkuria visą scenos cikliškumą. Devintoje pjesėje „Communion“ („Komunija“) suskamba Komunijos ceremonijai pritinkanti liturginė muzika – melodinga, įmantri daugiabalsė fuga. Ore tvyro nestingstantis, tirštas judėjimas, kurį pertraukia tik begarsė Žanos rauda. Dešimta pjesė „Old Market Place“ („Senoji turgavietė“) apima groteską ir žiaurumą. Albumas užbaigiamas džiazo pianisto Chriso McCarthy akompanuojama daina „Empty Land“ („Tuščia žemė“). Rėkiantį iš skausmo moters balsą, lėtas kankles, archajiškas intonacijas keičia džiazo fortepijono solo improvizacija, kuri ir tampa istorijos pabaiga.

 

 

Simonos muzika puikiai skamba tiek su filmu, tiek be jo. Prie tradicinio styginių kvarteto nejaukiai prisišliejančios kanklės kuria hibridinį styginių kvintetą, puošiamą džiazo fortepijono, Simonos bal­so, šnabždesių, juoko. Tačiau, Simonai pakilus nuo kanklininkės kėdės ir tapus dirigente, pasigirsta tipinis šiuolaikinis akademinis styginių kvarteto (Lynn Bechtold, Johnna Wu, Carrie Frey ir Helen Newby) skambesys. Atrodo, soluojantis smuikas, kanklės yra Žanos išgyvenimus atspindintys balsai, o akompanimentas (styginiai, pia­ninas) – tai erdvė (harmonija), laikas (ritmas) ir kiti veikėjai (papildomi melodiniai motyvai). Taip kiek­viename kūrinyje Simona meistriškai konstruoja vis kitą skambesio būvį. Muzika čia gyva – kvėpuojanti, pasakojanti, rodanti, vaikščiojanti, nenustygstanti vietoje, išgyvenanti. Nenuspėjama kaip knyga, kurią skaitydamas nori kuo greičiau versti kitą puslapį, nes nenutuoki, kas bus toliau.

Simonos sodrus balsas paperka iškrova, o kompozitorės arkliukas – tarpdisciplininė kūryba – leidžia jai vienu metu būti viskuo. Maišyti džiazo ir lietuvių liaudies muzikos elementus, neatsisakant roko, popmuzikos, elektronikos prieskonių; derinti muziką, teatrą, šokį ir kiną. Plėsdama skirtingus žanrus ji mėgina rišti juos į savo muzikinę visatą.

Simona yra viena iš vadinamųjų renesansinių kūrėjų. Ji džiazo, folkloro ir klasikinės muzikos vokalistė, imp­rovizuotoja, grupės lyderė, kanklininkė, kompozitorė, dirigentė ir mokytoja. Jos vaikystėje sutilpo dramos būrelis, roko grupė, rašymas, įvairios tarybos, savanorystė, skaitovų konkursai, muzikos mokykla. Šiandien ji yra pasirinkusi gyvenimą su meninėmis ir visuomeninėmis veiklomis dideliame kultūros lizde, Niujorke.

Simonos ir jos herojės iššūkių kelionės tampa įtraukiančia klausymosi patirtimi: girdi tuos pačius garsus, kvėpuoji ir išgyveni drauge, žengi tuos pačius žingsnius ir palieki tuos pačius pėdsakus.

 

„The Passion of Joan of Arc“