Sylvia Plachy. „Kaltė“, 1985.

 

Pernelyg efemeriška

Šunys, katės, barsukai, triušiai, galvą kinkuojantis arklys... Kas tie gyvuliai ir gyviai? Įdomiau, kas tie „kiti“. Nežinau, kieno aš pusėje. O rodyti galią gebėjimu verbalizuoti – pernelyg efemeriška...

Žmogus su gyvuliais gyveno po vienu stogu, paskui juos išvijo, ratas apsisuko – šie vėl sulindo po tuo pačiu stogu. Šunys, katės, šeškai... Susikraustė į butus. Na, su gyvuliais dar susitinka parduotuvėse – mėsos skyriuje. O visos tos banalybės: kanarėlės, akvariumų žuvytės, žiurkėnai, stepiniai vėžliai, gyvalazdės... Tokių kritusių nelygioje kovoje su gyvenimu esu užkasęs gyvą galą. Nors užkasti ne taip ir paprasta. Diedukas vaikystėj užkasė nusenusį baltakailį šunį Pūkį. Seniai buvo leisgyvis, bet va, anot dieduko, atšalęs guli jau pusdienį. Diedukas jį užkasė, matyt, negiliai. Po kelių valandų Pūkis vėl lakstė po kiemą, tik kiek pilkesnis... Vilkiškesnis, nes jau prisilietęs prie mirties. Mačiau kūno iš mirusiųjų prisikėlimą. Buvo daug džiugesio. 

 

 

Lengvinanti aplinkybė

Vaikystė, paauglystė daugiau mažiau prabėgo su gyvuliais, šalia gyvulių, tarp gyvulių, gyvuliuose. 3 karvės, 3 kiaulės... Juos laikėme, nors labai abejoju, ar mes juos laikėme. Greičiausiai jie laikė mus prisirišę – nei kur išvažiuosi, nei ką, nebuvo ir kur... Na ir kas, kad jais naudojomės, gaudavome iš jų baltymų, o galop papjaudavome ir suvalgydavome. Jais naudojomės, jie – mumis, nepaisant užsimezgusio tampraus emocinio, nepabijočiau ir žodžio, dvasinio, ryšio.

Gyvūnai yra toks daiktas, už kurio gali pasislėpti, o ir puikus mediatorius, laidininkas bendraujant su kitu. Viskas tampa paprasčiau. Gyvūnas šalia suteikia tam tikrų lengvinančių aplinkybių, kurios greičiausiai paneigia... tave kaip gyvūną, tave irgi esant gyvuliu. Jo šešėliu. Tamsoje mieste sutiktas žmogus su šunimi patikimesnis ir kelia daugiau pasitikėjimo nei, tarkim, vyras (!) į striukės kišenes sukištomis rankomis.

 

 

Veršis

Myliu aš tave, veršeli su žvaigžde, atsiprašau, bet tavo žvaigždė nebešvies. Iš perpjautos gerklės properšos kliurksi ir švarpsi nenumaldomas troškimas kvėpuoti... Mechanika, kūno mechanika, projektuojama į gyvenimą. Tėvas, žinodamas, kad tai turės padaryti, jau prieš tris dienas vaikščiodavo kaip nesavas. Primygtinai buvome raginami, ginkdie, nepjauti veršio karvės motinos akivaizdoje. Yra pasakoję, jog tai atsitiktinai pro praviras tvarto duris mačiusi karvė čia pat kritusi negyva. Skrodimas parodęs – plyšo širdis. 

Laikau veršio kojas – jo akyje matau savo atspindį, žinau, kad greitai viskas baigsis, tame ežere mano atvaizdas išsisklaidys pūstelėjus vėsiam mirties vėjeliui. Aš ir esu ta mirtis, bent tas, kuris mirties vežimo ratą už stipinų trukteli iš vietos ir šis nurieda į nebūties slėnį.

 

 

Veterinaras

Pažinojau ir pažįstu tik vieną tikrą veterinarą – jis gydė visas mano bobutės karves. Jei reikėdavo – laikydavau karvę leidžiant vaistus ar atliekant kitas procedūras sukišęs jai pirštus į šnerves – ši išsitempia it styga. Kai styga – gali groti. Prieš veterinarą Algimantą Lūžą gyvuliai tiesiog susileisdavo, net aršiausi jaučiai. Neperdedu. Tiesiog mokėjo ir moka įeiti į gyvulį, į jo kažkokį eterinį kūną, aurą ar... Tuomet jis įgauna visišką pasitikėjimą. Ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpiu važinėjo samaninės spalvos (chaki) „Moskvičiumi“. Karvės mašiną atpažindavo iš kilometro, keldavo galvas ir baubdavo... Beje, kaime buvo du tokie identiški „Moskvičiai“... Baubdavo, dėmesį skirdavo tik tam, kurį vairuodavo A. L. Esu įsitikinęs – tai ne Stokholmo sindromas.

 

 

Lietus

Lijo ištisą dieną, stačiai ir, atrodė, niekad nesiliaus, vasara jau į antrą pusę, šalta. Trūks plyš iš ganyklos veršį reikėjo parvesti namo, į tvartą. Einu su mėlyna nutrinta nutįsusia kurtke (striukių tarybmečiu nebuvo, tik kurtkės). Jau kiaurai peršlapęs, vienoj rankoj kibiras, jame kuolas ir lenciūgas (grandinių irgi nebuvo), kita ranka prilaikau lenciūgą, o jo gale plasnoja toks pastiręs žalas veršelis drugelis didelėmis akimis, pastatęs kuprą, su tuo šviečiančiu, durpėmis kiek apsinešusiu šviesuliu ant kaktos. Dreba it 50 drebulių.

Jau stovi jis ant šiaudų šiltame moliniame tvarte. Tada jaučiausi išgelbėjęs pasaulį. Iliuzijos yra gerai. Pasaulio gelbėti nereikia. Jis ne eilinis Rajenas.

 

 

Skersdavom

Iškart skersdavom abi kiaules. Tada – jau fabrikas. Likusi viena nebeėda – sielvartas, gedulas, krinta svoris, įdumba šonai, gyvas nuostolis. Sako, kai kurios taip traukia iki mirties... 

Nunešk, atnešk, šaltukas, karštas vanduo, peiliai, ant dujų baliono pili karštą vandenį, kad spaudimas būtų geresnis... Darinėdami kūnus su broliu pažinom pasaulį, gal kiek ir save, viens kitą. Kiaulės ir žmogaus kūnai identiški. Aš žinau, kas yra mano viduje. 

Kraujo klanai. Taikūs. Viską sugeria sniegas, žemė. Gal net šmėkštelėjo žmogaus prigimties kontūrinis žemėlapis. Iš kiaulės kūno dalių ant durų (jos paprastai atstodavo dorojimo pagrindą) laisvai išeitų išdėlioti pasaulio žemėlapį. Šiaurės Amerika ir Afrika – galiniai kumpiai, priekinis – Pietų Amerika, Australija laisvai galėtų būti bet kas, kad ir taukinės gabalas, Antarktida – „bamba“, kurią iškart ant vielos pakabindavom zylėms. Euraziją jau reiktų modeliuoti iš šonkaulių, lašinių, kepenų plynaukštės etc. Yra reikalų – šio žemyno geofizika labai netolygi. Gražiausia man taukinė, dar šilta – išskleidi tą užuolaidą, ši nėriniuota, tarsi nerta vąšeliu staltiesė. Gyvulį išardai kaip konstruktorių, po visko nebelieka nieko.

 

 

Veikti. Kentėti. Suprasti

Tun. Leiden. Lernen. (vok. „Veikti. Kentėti. Suprasti“). Čia iš „Sirenų“ festivalyje 2008 m. matyto vokiečių režisieriaus Michaelio Thalheimerio spektaklio „Orestėja“ pagal Aischilo tragediją. Jame kraujas liejosi į kairę, į dešinę. Šį spektaklį iš daugybės matytų prisimenu, prisiminsiu. Nutolome nuo to kraujo, iš esmės nuo skysčio, surišančio gyvybės skaidulas. Pasakysiu dar ir taip: vaikus, mokinius šalia teatro, koncertų vežčiau ir į fermas, skerdyklas, šiukšlynus, šiukšlių rūšiavimo cechus – į ekskursijas. Kad pamatytų, koks tas žemėlapis... Nežinau, ką norime apsaugoti ir cenzūruodami neva baisias, kanibališkas ir dar visokias kitokias pasakas. Mus kadaise vežė į Barupės fermas parodyti ne karvių, bet socialistinio lenktyniavimo didvyrės melžėjos, kuriai Jonavos rajone nebuvo lygių... 

Iš ekrano srūvantis kraujas gal ir tikresnis. Štai ir išlenda manyje moralistas su kruvinu peiliu rankose.

 

 

Dujos

Blokada. 1991 metai. Tada kiaules svilinome deficitinėmis propano dujomis. Balioną tėvas su bičiuliais iš gamyklos per postą išvežė su greitąja apsivilkę baltus chalatus, įsijungę švyturėlius. Kaip iš banalaus kino. Blokadą visada gali įveikti. Naktis, vėlyvas vakaras. Su broliu dėdami dešras (pas mus dešras deda, tikrai ne kemša) ragavome žalios mėsos. Supjaustėme plonais griežinėliais, pipirai, druska... Patiko. Su vegetarais visada ginčijuos, natūralistas manyje klykia kaip skerdžiama kiaulė. Tuomet juodavo Lietuvos prezidento rinkimų naktis, 1993-iųjų vasario 14-oji. Lauki, klausai radijo, dedi dešras, lauki. Lozoraitis pralaimėjo. Mes buvome už Brazauską. Dabar pagalvojus, gal tos mėsos valgyti ir nereikėjo.

 

 

Klijai

Nuolat važiuodamas traukiniu Jonava–Vilnius į studijas laukdavau Kaišiadorių. Dešinėj, žiūrint Vilniaus pusėn, netoli bėgių atsiverdavo akiai įstabus vaizdas. Klijų fabriko teritorijoje stūksanti instaliacija man iki šiol įspūdingiausia: netaisyklinga gyvulių kaulų piramidė. Spalva – balta pramaišiui su purpuru... Kelis kartus traukinio langas buvo praviras – galėjai užuosti tikrąjį pasaulį. Marinai A. irgi patiktų. Estetika, švara, linijos, santykis, proporcijos – šie dalykai, regis, egzistuoja savaime, jie tiesiog ištinka, nors matuojami pro žmogaus akies stiklą. Prie tokios piramidės įmanomas nušvitimas. Dar yra Merkinės piramidė – puikus žiemos sodas, šiltnamis. Galima ir reikia uždirbti iš žmogaus tuštybės, bukumo ir, žinoma, mirties.

 

 

Sausra 

Tais metais buvo sausra. Ganyklos kaip stepės. Karvės sirgo mastitu. Prieš melždamas iš spenių pirštais ištraukiu varškės skivytus, tada jau bėga. Leisk į spenius vaistus neleidęs, masažuok nemasažavęs... Pieno bakterijos geros, veikia kaip hidroelektrinė, ėsti nėra ko ir iš ko gaminti pieną. Tada spaudžia iš savęs. Iš kiaulių komplekso srutomis laistomų pievų peši žolę jau įnaktėjus (vagi), kiši į maišus, vogčia veži karvėms. Gulim su broliu toj dvokiančioj pievoj, žiūrim į rugpjūčio dangų. Nežinau, ar gražu, bet stipru. Dangus – tai metalinis kubilas (su miltų likučiais) pilnas pacukų (žiurkėm jų nevadindavom) žibančiomis akimis. Pakeliui dar priplėšėm kukurūzų burbuolių. Eksperimentiniai, veislė – „Pioneer“. Mes savo pionierių kaklaraiščius – „silkes“ – jau seniai buvom suplėšę.

 

 

Melžėjas ir „Pavergtas protas“

Būta laikotarpio, kai mėnesį 3 karves turėjau melžti vienas, triskart per dieną, aišku, rankomis. 12 spenių per kartą, per dieną – 36. Tokia aritmetika. Riešai dabar gal ir tvirtesni. Tuo metu išsyk prieš miegą dar skaičiau Czesławo Miłoszo „Pavergtą protą“ – tuomet supratau tik 50 proc., kas parašyta, bet buvo įdomu. Supratau, kad yra kur tobulėti. Pamelžęs eidavau į melioracijos griovį nusiplauti rankų ir parūkyti. Tada dar slapčia. Griovys – sklidinas vandens. Melioracija apskritai yra satanizmas – apie tai tada negalvojau. Negalvojau, kad čia būta upelio. Ženėperšis. Užtrukdavau. Karvės baubia mano pusėn, bėga ratais. Išlendu iš griovio – nuščiūva, žiūri. Nežinau, ką jos mato, kas aš joms? Tik miltų davinys? Galbūt. Tuomet galvojau, kad jos nerimauja, gal nuskendau. Nežinau, ar čia yra tiesos. Greičiausiai ne. Bet trokštu tuo tikėti.

 

 

Tamsa 

Su bobute rakinėjant kiaulės vidurius ir plaunant žarnas gražiausia atrodydavo tulžis. Kokia spalva, koks kasos švelnumas... Tiesa, iš jos nieks neburdavo. Buvo ir taip aišku, kodėl prastai ėdė, kodėl kitokia nei kitos... Žarnos susiaurėjimas, pliumpteli į kibirą kelios askaridės... Neši kibirą su visu vidiniu jo pasauliu ant daržo, tamsu kaip pragare, tamsos dumblą nors saujomis semk, peiliu pjauk, pašalę. Prieini apčiuopom iki menamos ribos, kur manai jau esant dirvą, ir užsimojęs šliūkšteli į akliną tamsą. Akimirką atrodo, jog pili ant savęs ir nevalingai iš išgąsčio (nors turbūt nuostabos) išsižioji, akys išsiplečia. Gal net ieškodamas šviesos. Taip aš sužinojau, kas yra tamsa. 

 

 

Abejonė ir baimė

Žinau, kad visi šie mano rašymai, patirtis yra juokingi. Literatūriški, miesčioniški, kad ir kiek vaidinčiau kažin kokį nevaldomą „laukinį“ natūralistą. Tiems, kurie su gyviais gyvena kiekvieną dieną. Visgi, jei kada ir pavyko pasielgti sąžiningai, gal net būti teisingam, eiti iki galo, būti nuožmiam – neabejotinai pasakyčiau, kad tai manyje darė gyvulys. Ne kultūra ir išsilavinimas... Iš gyvulių to išmokau. Jei dar tiksliau, matydamas gyvulio ir žmogaus santykį, bend­ravimą. Tarp jų nėra melo. Galvoju, kad tarp jų esama ir humoro, nors tuo gyvulių psichologai, matyt, abejotų... Tai, be abejo, intelekto ženklas. Konformizmo (na, gerai, diplomatijos, melo) išmokau tik iš kultūros. 

O iš esmės gyvulių visada bijojau ir tebebijau. Matyt, ir tos savo dalies, kuri neprognozuojama, bet disciplinuota. Bijau ir arklių, kurie arinėjant bulves, vedant už apynasrio vis taikosi įkasti, ir to šlubo, kuris kaip tyčia anąkart numynė man koją. Keli nagai tada nuėjo velniop... 

 

 

Žiurkių gaudymas

Žiurkės yra stebuklas. Kaime pakirdę iš nakties su broliu eidavom nusičiurkšti, varydavom ant šiferinės kamaros sienos. Prostatos tada buvo tobulos – kaip komunistinis rytojus. Socialistinis lenktyniavimas nebuvo svetimas – rungėmės, kurio čiurkšlė sieks stogo kraštą, o paskui toje pačioje kamaroje tikrinom, ar užsidarę mediniai dėžiniai žiurkių spąstai. Paprastai medžioklė būdavo sėkminga. Mauni maišą ant dėžės galo, plytom užspaudi šonus, atidarai dėžę ir iškart jauti iš dėžės į maišą plūstančią energiją. Koja per maišą įspraudi pacuką į kampą, o tada jau su kokiu įnagiu... Iškratai: kailis žvilga, pilvas net siūbuoja kaip Baltijos jūra saulei leidžiantis... Juos registruodavom – durų staktoje dilde įbrėždavom po žymę. Po vasaros durų stakta atrodė kaip po liaudies meistrų plenero. O apie žiurkių medžioklę su varovais esu jau rašęs... Čia jau hardkoras.

 

 

Ešafotas 

Šio epizodo aš vis neišrašau, nors apie jį esu parašęs ir kelis eilėraščius. Kažko neužrašau. Žiema beveik besniegė, šalveno. Telyčią vežėme „į mėsą“. Patys į skerdyklą turėjome nugabenti. Gariūnmečio skerdyk­lą. Man apie 17. Anksti ryte vedame pas kaimynus, asfaltu. Motina veda, aš – iš paskos. Slidinėjame visi trys. Į gazelkos (greičiausiai sunkvežimis „GAZ-53“) priekabą, kurioj jau stovi ir kaimynų gyvulys, reikėjo užvesti per mėšlo krūvą, kuri atstojo trapą. Krūvos paviršius kiek įšalęs, traukiu, telyčia nuslydo, pilvu pasikabino ant borto kampo, klestelėjo ant žemės, guli ant šono. Antras mėginimas sėk­mingesnis. Viršuj dar žvaigždėtas giedras dangus.

Kelias: Krekenava–Panevėžys, per Upytę... Jau sėdim kabinoje dviese su vaikystės draugu Rimu, jis vairuoja. Abu apsivilkę vatinėmis. Vatnikai... Abi telyčios priekaboje po brezentu. Dar neišaušę. Dešinėje, tolumoje matėsi stumbrų banda, žiemkenčiuose. Laisvoji banda iš Pašilių stumbryno. Vaizdas pro stiklą treigiškas – su įbrėžomis, išrantais. Asfaltu pusto sniego pudrą. Priekyje mūsų laukė tamsa, į ją judėjome 80 km/h greičiu. 

Prie skerdyklos sujudimas ir reikalai. Skerdyklos angelai, regis, nuo paties ryto jau įkalę arba dar neišsiblaivę. Visos karvės trapu – vos ne atatupsta. Žino, kur eina, plačiai atlapoti vartai, iš jų tvieskia šviesa. Girti angelai laužia uodegas aukštyn, suima rankom, trekšteli, gyvuliai lekia kaip kulkos.

– Nieko, nieko... ir oda geriau lupsis... – tarsteli angelas, gyvulius praryja šviesa.

Laukiame dokumentų (su svoriu, antspaudu) ir pinigų ant užlenkiamų kėdžių, kokios buvo neatskiriama sovietinių kino, aktų salių dalis. Šilta, šalia spragsi buržuika. Įeina angelas blizgančiom rankovėm, glėby kaip malkas neša iki kelių nukirstas karvių kojas, kanopos kyšo vienoje pusėje, rauzgani sąnariai kitoje – tvarka yra tvarka. Sumeta jas į šilumą generuojančią buržuiką. Iš paskos atsineša dar garuojančio šviežio lajaus, supila ant viršaus.

– Geriau degs... – šypteli angelas ir neria atgal pro šviesą atveriančias duris į gamybines patalpas. 

Ant vienos iš kojų atpažinau baltą dėmę. Labai matyta, mūsiškė telyčia ja pasišviesdavo. 

 

 

Pribuvėjas

Esu ištraukęs du veršius. Kojos slidžios kaip sąžinė. Vieną per pačias Velykas. Netikėtai. Tada man, neviernam Tamošiui, Velykos irgi tikrai atėjo... 

O vaikų darželyje paprastai vaidindavau vilką, kelis kartus šerną. Abi kaukes darė tėvas. Kai kiti paprastai nykštukus, „Baltijos jūrų laivyno“ jungas etc. 

Dabar jau galėčiau suvaidinti save.

 

 

Gytis Norvilas – poetas, eseistas.