× Ugnė Matulevičiūtė

Ant medžių augančias samanas žiema prisotina drėgmės, jos ima žaliuoti kaip smaragdai kasykloje, grumiasi su mitu, kad žiemą pasaulis sustoja. Miesto gyvybės ir mirties (tikros ar tariamos) ciklą įprasmina keturi metų laikai, kuriuos vis dar siūlo mūsiškas klimatas. Jie koreguoja vilniečių įpročius, kasmet nustebina ar „netikėtai ištinka“ iš naujo, nors ritmas iš esmės toks pats. Dinamiškas. Menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė pakvietė apsukti ratą Antakalnyje, Sapiegų parke. Gal net į viską pasižiūrėti šuns akimis.

 

 

Kuo ši vietovė jums patinka?

Parkas – viena geriausių vietų žemėje. Ne laukinė gamta ir ne miestas. Parkas – tai toks keistas priešingybių konstruktas, bet labai sėkmingas – dirbtinė vieta trumpam pabūti ir eiti toliau: kariauti su laukine gamta arba paklusti varžančiai miesto tvarkai. O Sapiegų parkas žavus tuo, kad (vienokiu ar kitokiu) parku ši vieta yra jau kelis šimtmečius. Laiko filtras skatina fantaziją ir nuteikia raminančiai – visko buvo, visko bus, giliai kvėpuok ir nesusireikšmink.

 

Menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė. Vilnius, Antakalnis, Sapiegų parkas. Ugnės Matulevičiūtės nuotraukos

 

Kadangi gyvenu netoliese, parkas yra tapęs mano miesto centru. Turiu čia daugybę reikalų. Žiemą, kai šalia esančiuose miškuose per šalta ar per slidu, ateiname pasivaikščioti, vasarą čia įsitaisius patogu skaityti, o naktį pasisupti hamake. Visais metų laikais čia gaunu kavos, kartais alaus. Parkas taip pat puikiai pasitarnauja kertant kelią pakeliui iš centro namo. Jei jau parką pavadinau gamtos ir miesto taikos paktu, tai mano gyvenime šis parkas yra vieta grožiui ir patogumui. Derinys irgi nenatūralus, tačiau kaip jis gali nepatikti.

Kaip šis rajonas? Kokios taisyklės čia galioja? Kokie procesai vyksta?

Parko medžiai visada puikiai orientuojasi šalies socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje situacijoje – iš žmonių, einančių parke, jų elgesio gali perskaityti viską, tik kantrybės reikia. O jos medžiai, spėju, turi ir apie miesto kaitą papasakotų daug daugiau. O aš galiu remtis tik savo patirtimis. Tačiau net ir mano trumpo gyvenimo pakanka permainoms pastebėti. Visada pro troleibuso langą smalsiai žiūrėdavau į lankytojams uždarytą parką. Čia užsukdavau retai, tai buvo depresyvoka vieta: daug tuštumos, krūmynai, girtuoklėliai, žodžiu, net su vokiečių aviganiu ten nebuvo jauku. Po kiek laiko vėl atsikrausčius į Antakalnį parką radau gerokai pasikeitusį: startuperių restauruoti mediniai namukai suteikė tvarkos ir šviesos štrichų, vietoje girtuoklėlių ant suoliukų įsitaisė mamos. Greit atsidarė kavinė, tada baras, po to – dar viena kavinė. Ir, žinoma, žmonės. Jie akivaizdžiai įvairesni. Čia galima stebėti trumpam pasivaikščioti gana iškilmingai išėjusius vyresnius antakalniečius, damos su skrybėlaitėmis, vyrai su santūriom šypsenom. Yra čia ir madingo dalykiško jaunimo su telefonais ir kompiuteriais, ir mamų su kava vienoje ir vežimėlio rankena kitoje rankoje, ir jau ūgtelėjusių vaikučių, kuriems viskas galima, ir šunyčių. Visi draugiškai varto akis parko taku važiuojant verslininkų automobiliams. Nes žmonėms šis parkas savas. To neturi miesto centro parkai, kurie yra visų ir kartu niekieno. Sėkmingas pasipriešinimas bukai ir godžiai, su realybe nieko bendro neturinčiai parko „rekonstrukcijai“ – viena gražiausių dabartinio Vilniaus istorijų.

 

 

Kaip jūsų gyvenimą veikia ši vietovė?

Iš vieno parko kampo dailiai matosi Trinitorių bažnyčios bokštas, vis bandau įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė ir vyko prieš kelis šimtus metų – kai ir bažnyčia, ir parkas dar kvepėjo dažais. Kitame parko kampe auganti 300 metų liepa irgi kalba apie laiką... Apie dar didesnius laiko kalnus pagalvoju žvilgtelėjusi į kitame parko kampe įkurdintas Donato Jankausko beždžiones – šios puikios skulptūros primena, kad nieko baisaus, jei, nepaisant visos kultūros, kartais jautiesi ir šiek tiek beždžione. Eidama pro bendruomenės šiltnamius paklausiu savęs, ar nesinorėtų pirštų suleisti į juodą riebią žemę ir vis iš karto atsakau – ne. Vis dar nesinorėtų, nors tikiu, kad faina. Visa tai kažkaip tikrai turėtų keisti gyvenimą, tik negalėčiau pasakyti, kaip konk­rečiai. Pasitikiu parku, keisti į blogąją pusę jis neturėtų.

 

 

Kokie objektai, žmonės, reiškiniai asocijuojasi tik su šia vieta?

Šiame parke, be žmonių ir gamtos, yra ir kultūros (meno, architektūros, literatūros, kartais net muzikos), ekonomikos, politikos ir geros kavos. Čia įvairovė: vieni migdo vaikus, kiti vedžioja šunis, maukia alų, šiltnamyje laisto pomidorus, užsiima joga, traukia liaudies dainas – nesu įsitraukusi į bendruomenines veiklas, tad tikrai visko nežinau, kas čia vyksta. Matau įvairovę. Tai autentiškas parkas: jis nėra nenatūraliai iščiustytas, vienur dailus, kitur apšepęs – galėtų būti dailesnis. Bet nėra. Nes toks pats ir Antakalnis. Ne, ne tobula. Ir žmonės tiek rajone, tiek ir parke niekada nenustos ginčytis, kokia turėtų būti ta tobulybė: daugiau gamtos ar miesto? Taip ir turi būti, visa tai – autentiška ir natūralu, man atrodo, tai didžiausia vertybė.