Gegužės 17 d. trečiąkart įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro rengiama mokslinė konferencija „Doktorantų agora"

Pranešimus šiais laikais skaito kas tik netingi (daugiau skaito, nei klausosi). Dažniau besiklausant, reto iš jų turinys ima atrodyti originalus. Užtat forma originali visada. Ir kuo labiau į tas formas giliniesi, tuo svarbiau pasidaro kas ir kaip ir tuo mažiau svarbu –­­ apie ką. Esama nepaprastos įvairovės viešo kalbėjimo įpročių, kūno kalbų, balso moduliacijų, jaudulio išraiškų ir raminimosi būdų. Nepatyrę kalbėtojai intriguoja labiausiai, o jei juos dar ir šiek tiek pažįstu – mane visiškai užvaldo empatija, ir monotoniškas pusdienis prisipildo įtampos.
Kiekviena konferencija įkvepia pamąstyti apie užtekstinius dalykus. Pirmiausia – kodėl ji tokia išvis rengiama? Jubiliejai yra dažniausias, nors iš esmės tuščias paaiškinimas. Tai toks suneštinis balius: kas ką turėjo šaldiklyje, tas tuo ir vaišina. Šviežienos šiuo atveju nėra ko tikėtis. Proga susitikti ir pagerbti privilioja tradicinę publiką. Ieškoti naujų veidų čia beviltiška (o ir žodis „ieškoti" –­ perdėtas, nes pora dešimčių klausytojų sėdi kaip ant delno).
Šiuo atžvilgiu „Agora" yra priešingo pobūdžio renginys, susiformavęs grynai iš vidinio (doktorantų) poreikio dalytis problemomis, iškylančiomis rašant disertaciją (pernai paantraštėje buvo nurodyta „tekstų analizės labirintai", šiemet – „teorinės perspektyvos"). Tas problemas jie galėtų kelti dar aštriau, nes dauguma pranešėjų jaučia pareigą būtent pranešti, patiekti informaciją, ir tik kaip malonės tikisi komentarų iš auditorijos. O juk konferencija yra komunikacijos forma ir erdvė, proga tos komunikacijos mokytis.
Doktorantų veidai dar nenusibodę, tad ir jų nagrinėjamos temos dažnai netikėtos. Savo „temų reitinge" pirmą vietą skyriau Dalios Pauliukevičiūtės pranešimui apie Lazdynų Pelėdos „melodramus": Lazdynų Pelėda nepelnytai užgožta figūra lietuvių literatūroje, o ir doktorantės tikslas buvo originalus –­­ neutralizuoti menkinamąją melodramos žanro prasmę ir paversti jį operatyviu terminu. Melodrama yra siejama su moraliniu patosu, egzaltuota emocine raiška, spektakliškumu, naratyviniais atsitiktinumais –­­ visa tai būdinga ir Lazdynų Pelėdos kūriniams. Tačiau rašytoja, išlikdama šio žanro ribose, sugeba į jį pasižiūrėti ir ironiškai.
Dalia priklauso tai mažumai, kuri geba išskirti konkretų nagrinėjamos temos aspektą, nesunkiai telpantį į 15 minučių formatą. Bet kokį kalbėtoją pirmiausia teisiu pagal jo gebėjimą planuoti laiką. Sunku suprasti, kodėl žmonėms nepavyksta savęs apriboti, struktūruoti minčių srauto, atsirinkti, kas svarbu, – taip sugadinamas net pats turiningiausias pranešimas. Mažiau patyrę kalbėtojai, pasirepetuojantys namuose, šia prasme pažangesni. „Į laiką tilpo" Virginija Cibarauskė, lakoniškai palyginusi J. Lotmano ir P. Bourdieu kultūros tyrimo strategijas, balansuojančias tarp teksto imanencijos ir sociokonteksto. Erdvines metaforas pirmasis konstruoja pasitelkęs biochemijos, antrasis – ekonomikos sąvokas. Pirmasis, žiūrėdamas iš „kosminės" perspektyvos, siekia atskleisti bend­rus pamatinius dėsnius, antrasis – per konkretybes nagrinėja po tais dėsniais slypinčius galios santykius.
Skaidrės nėra plačiai paplitęs reiškinys humanitarinėse konferencijose, o ir jų pasitelkimo motyvai dažnai neaiškūs. Smulkaus šrifto tekstas nuo krašto iki krašto vis dar pasitaiko per dažnai. Jei taip siekiama nukreipti dėmesį nuo besijaudinančio pranešėjo, daug efektyvesnės spalvingos skaidrės su autoironiškais komentarais. Rimos Bertašavičiūtės pranešimas „Ką gali ir ko negali žanriniai apibrėžimai: šiuolaikinės lietuvių eseistikos bėdos" mano priekabiame „formų reitinge" atitiko visus reikalavimus: skambus, šmaikštus, paprastas pavadinimas, pranešimo lakoniškumas, vizualūs konspektai, padedantys mintį sekti ir klausytojui, ir kalbėtojui, absoliučiai skaidrus minčių dėstymas, nuolatinė autorefleksija ir, galiausiai, humoro jausmas. Nors iš esmės net nebesvarbu, apie ką buvo kalbama, Rima pasakojo apie jai iškilusius „egzistencinius klausimėlius": kam tų žanrų išvis reikia, kaip jie atsiranda ir ką su jais daryti kalbant apie lietuviškąją eseistiką? Remdamasi M. Foucault, doktorantė siūlė nagrinėti žanrą formavusius veiksnius –­ specifinį subjektyvumo modelį, kai kalbėtojas yra ir literatūrinis pasakotojas, ir autobiografinis subjektas, bei jo raiškos platforma tapusias medijas („Šiaurės Atėnus").
Apie fikcija tampančią autobiografiją eseistikoje kalbėjo ir Neringa Mikalauskienė, kuri, remdamasi J. Lacanu, ieškojo bendrumų tarp prancūzės H. Cixous ir lietuvių eseisčių. H. Cixous save perinterpretuoja, prisiima literatūrinę tapatybę, galiausiai pasakotoja, kaip subjektas, kėsinasi sunaikinti patį rašymo rezultatą.
Ramūnas Čičelis, remdamasis S. Žižeku, pirmajame viešai rodytame Jono Meko filme „Medžių ginklai" ieškojo kairu(olišku)mo formų: filmas buvo manifestas prieš 6 dešimtmetyje JAV vykdytą politiką, „dešiniąją", holivudinę realybę ir apskritai aplinkos agresiją. Siūlytą išeitį prelegentas pavadino (šliogeriškąja) filotopija – tikrovės alternatyva be galios santykių.
Aiškiu ir griežtu kalbėjimu pasižymi Gabrielė Gailiūtė, pristačiusi P. L. Shillingsburgo „rašto aktų" teoriją: grožinės literatūros aktas turi mažiausiai du kontekstus – autoriaus ir skaitytojo gyvenamąsias aplinkas, tačiau priešingai nei įprastas kalbos aktas, rašytinis tekstas yra atsietas nuo savo kilmės konteksto. Materialusis tekstas turi pavidalą kiekvieno prie jo prisiliečiančio žmogaus sąmonėje. Autorius tekstą patiria kaip suvokinį prieš jį parašydamas, o skaitytojas, priešingai, jau perskaitęs. Be to, tekstas yra įvykis – jis turi būti atliekamas (perform) kaip muzikos kūrinys.
Šitokioje – pradedančiųjų mokslininkų – konferencijoje įdomu fiksuoti skirtingas darbo formas, intelekto kryptis bei pobūdį. Kas padiktuoja darbo temą? „Horizontali" (aprašomoji) ar „vertikali" (analitinė) darbo architektūra? Eugenija Valienė, siekianti konceptualizuoti Nepriklausomybės metų literatūros recenzijas, netyčia paneigė savo pačios keliamos problemos svarbą: jei kritinis diskursas merdėja, ar yra ką tirti? Juolab kad doktorantė norėtų problemą tirti literatūrologijos įrankiais, o problema toli gražu ne literatūrinė.
Akvilė Šimėnienė taip pat pasirinko rašyti metametadisertaciją – apie B. Ciplijauskaitės kritiką. Nuo XX a. vidurio JAV gyvenanti kritikė užsienyje žinoma kaip ispanų literatūros tyrinėtoja. Pagrindinė problema – B. Ciplijauskaitės neegzistavimas lietuviškos literatūrologijos diskurse.
Priešingam poliui priklausytų Pauliaus Jevsejevo disertacija apie S. Gedos idiolektą ir pranešimas, kuriame aiškintasi, kaip tradicinį rūšinį-žanrinį įvardijimą perkelti iš teksto išorės į vidines teksto struktūras, kaip suderinti žanro abstraktumą ir smulkią diskurso analizę? S. Gedos eilutės išardymas auditorijai sukėlė „tekstinį nerimą", tačiau fundamentalūs teoriniai klausimai kartais reikalauja poetinių aukų.
Kalbančiojo abejonė (retas reiškinys) ar nepalaužiamas pasitikėjimas savimi (nepalyginamai dažnesnis) neatskiriami nuo pranešimo turinio. Viešai kalbant verta prisiminti konferencijoje nuskambėjusią ironišką frazę: „Įrodyti neįmanoma, galima tik įtikinti."