Mano sūnui dvylika. Labai norėjau, kad jis būtų knygų žmogus. Skaito, tačiau trauka skaitmeniniams pasauliams didesnė. Vedėme į Valdorfo ir lauko darželius, paskui – mokykla. Šeštokai, sukišę nosis į planšetes, kuriantys pasaulius iš skaitmeninių blokų. Prieš miegą kalbamės. Noriu sužinoti, su kuo tądien draugavo, pešėsi, kaip jautėsi. Vietoje to – prašymai klausinėti apie mėgstamiausius žaidimus. Geriausia pramoga – maigyti telefonus ir vartyti „Minecraft“ leidinius drauge. Galėčiau atskaityti paskaitą apie šiuolaikinių technologijų žalą. Pavojų kūrybiškumui. Tačiau renkuosi derybas, valandų limitus ir pašnekesius. Net jei jie vis labiau sukasi apie virtualybę.

Sovietinis blokinis devynaukštis, kuriame užaugau. „Minecraft“ pasauliai, kuriami iš blokų. Gali žaisti vienas, gali pasikviesti draugų. Jūs lankotės vieni kitų teritorijose. Žavitės, pavydite arba pykstatės. Turite priekaištų architektūriniams sprendimams. Monolitai mūsų miestuose, monolitai jų miestuose. Gali pasirinkti išgyvenimo arba kūrybinį režimą. Gali dalyvauti „Bado žaidynėse“, kautis su pikta linkinčiais monstrais. Gali pasirinkti neaukoti gyvybės – esant kūrybiniam režimui nereikia valgyti, nepuola mobai, tos vidinės pabaisos. Net rankraščiai nedega.

 

„Minecraft“

 

Visose tikrovėse tu kaupi daiktus. Esi apsuptas daiktų, jų formų ir linijų, naudoji, išnaudoji juos, dėlioji į stalčiukus, lentynas. Naudingus ir nelabai. Įrankius ir reikmenis. Martinas Heideggeris, daiktų daiktiškumas ir reikmenų reikmeniškumas. Autentiška būtis, aha. Tikrasis pasaulis ir požemiai. Viršūnės ir gelmės. Pasaulių ašis, aplink kurią sukamės. Dangus ir chtoniškumas, debesys ir lava. Tarp jų – žemė. Dykuma, kalnai, tamsusis miškas, džiunglės, vandenynas, snieguotoji tundra, pelkė, taiga – biomai, kuriuos galime saugiai tyrinėti.

Pradžioje buvo medžiai. Tau reikės juos naikinti, kirsti ir kasti. Vilniau, ar tai nieko neprimena? Šimtamečių liepų, o juk galima su kirviu mosuoti tik prieš brandžius medžius, galima kurti naują plynės architektūrą. Štai ir blokas, dešimt blokų, pasigamink kirtiklį, bus paprasčiau darbuotis. Susirask akmens, pasigamink kardą, iškask anglies rūdos, akmens amžius, geležies amžius, industrijos pradžios amžius.

Gyvenimo būdo architektūra. Čia tau nereikės priimti sprendimo, ar valgyti gyvūnus. Reikės išgyventi ir misti mėsa. „Mes, gyvuliai“. „Maša, arba Postfašizmas“. „Vesper“. Distopijos pasauliuose jau seniai tai, kas išoriškai primena žmogų, nebūtinai yra žmogus. „Mašos, arba Postfašizmo“ veikėjai storai, grynakraujės patelės melžti, kergti, maitintis. Ar tai mūsų ateitis? Dabartis? „Minecraft“ žaidime kiaulė nugaišdama išmeta 1–3 mėsos pjausnius. Šį gyvūną gali prisivilioti bulve, buroku arba morka. Saldainiai mūsų vaikams. Atsargiai, dėdė gali įžnybti.

O ir šiaip čia apstu blogųjų. Pasalūnai, skenduoliai, pabaigažmogiai, skeletai, vorai, raganos, zombiai. Gyvenamajame pasaulyje, šioje realybės pusėje manęs klausia, ar nebijau gyventi šalia kapinių. Visada atsakydavau, kad Saulės kapinės, senos ir išlaikytos, mirgančios žvakėmis ir rudens lapais, yra šios Antakalnio rajono dalies puošmena. „Minecrafto“ pabaisos, „Hario Poterio“ ir „Žiedų valdovo“ atgrasieji – manau, mūsų pasaulyje blogieji vis tik yra gyvi. Todėl nebijau gyventi greta kapinių. Bijau gyventi vidinėse kapinėse. Bijau gyventi bute, mūsų garažą jau du kartus apiplėšė, pavogė dviračius.

Dar yra kaimai, mūsų tikrovėje ir sąmonėje. Gausūs pasėliai, nenudžiūvę, vaisių duodantys figmedžiai. Kaip paprasta šiame žaidime iškepti moliūgų pyragą – nukirsk daržovę kirviu, tada sudėk su cukrumi ir kiaušiniu. Jis atstato aštuonis energijos taškus. Moliūgą galima panaudoti ir karietai. Svarbu grįžti iki vidunakčio.

Šis žaidimas mane labiausiai žavi galimybe pagyventi po žeme. Žinau, naivu ir net ne visai padoru, prisiminus istoriją, šitai teigti. Būta bunkerių ir partizanų žeminių, būta tamsos, drėgmės ir puvėsių, aitraus žemės ir prakaito kvapo. Mano močiutė ir jos dvynė sesuo dalyvavo tokioje žeminėje surengtoje kuklioje Kūčių vakarienėje. Buvo kunigas, plotkelė, nuauti žlagsintys nuo vandens partizanų batai. Tačiau „Minecraft“ viskas saugu – požemiai, lava, šikšnosparniai, legali prieiga patirti siaubą kitaip nei ankstesnių kartų giminaičiams. Kaip „Pjūklą“. Kaip „Bunkerio žaidimą“, kaip visus filmus apie egzorcizmą. Tačiau visų baisiausia klajoti po mūsų savo vidinius užkaborius ir niekada nesijausti visiškai saugiai.

Išgyventi pirmąją naktį „Minecraft“ itin svarbu. Derėtų susirasti kalvotą vietovę, pasistatyti mažą pastogę iš akmens skaldos blokų, iš medinių lentų pasigaminti duris. Apšviesk savo slėptuvę deglais, pasidėk darbastalį buveinėje, kad galėtum dirbti dieną ir naktį. Šis išgyvenimo vadovas man itin primena žmogų, išmestą naujoje aplinkoje, kitoniškumo krante. Ir čia svarbu viską sužmoginti, įveikti Arvydo Šliogerio įvardytą panhoministinę iliuziją: „Todėl žmogus statosi sieną, jį apsaugančią ne tik nuo chaoso, bet ir nuo antros svetimybės – gamtos. Toji žmogaus pastatyta siena ir yra kultūra. (...) Čia išryškėja pats keisčiausias ir mįslingiausias kultūros bruožas, kurį mes pavadinsime panhoministine iliuzija. Tai kiekviename žmogaus kultūriniame simbolyje slypintis polinkis užmaskuoti tą iš pirmo žvilgsnio paprastą dalyką, kad kultūra yra tik simbolinių reikšmių paviršius, po kuriuo driekiasi niekada ir niekaip nesukultūrinama, vadinasi, ir nesužmoginama gamtinė svetimybė, įsišaknijusi į pirmykščio chaoso pragarmę“ („Transcendencijos tyla“, 2010, p. 471). Architektūra man siejasi su grožiu, su darniu chaosu ir chaotiška darna. Su būtinybe – kad išgyventum pirmąją ir kitas naktis. Medis ir kirvis. Medis arba pastatas. Medis arba progresas. Tylios ir garsios dilemos. Tai, kas niekada nebus sukultūrinta. Tai, ką sukultūrinti galima. Ten, kur galima nusilenkti svetimybei. Tai, kas suderinta. Gyvastimi, augmenija apaugusios Madrido sienos. Pasėliai ir moliūgai „Minecraft“ žaidime. Taika jūsų namams.

Negaliu neparašyti apie skaitmeninę mirtį. Iš sūnaus tik ir girdžiu – miriau. Aišku, žaidime. Nedrįsčiau teigti, kad ir čia labai lengva numirti. Tik dažniausiai nereikia mirties architektūros – išskirtinės formos laidojimo namų, urnų, karstų, vainikų. Gali vėl ir vėl atsidurti regeneracijos taške. Tai skatina galvoti apie nutrauktą slieko uodegą atauginančias ląsteles, reinkarnaciją, simuliakrus ir simuliaciją, apie meną ir ap­skritai skaitmeninę kultūrą kaip būdą priimti, įveikti, susisteminti mirtį. Tam tikra prasme uždaryti ją tabokinėje – gali atgimti, gali pasipriešinti nebūčiai.

Kitame kompiuteriniame žaidime „Among Us“ veikia imposteriai. Apsimetėliai, kitaip sakant. Čia klaidžioji nesibaigiančiais labirintais, kambariais su įvairia technika. Jei esi imposteris, gali ją gadinti. Išjungti deguonies tiekimą. Gali žudyti „paprastus“ žaidėjus. Jie atsigaus, vos tik prasidės kitas raundas. Simuliakrai eina pirma.

Žaidime „Fashion Famous“ duodamos skirtingos temos, pagal kurias turi pritaikyti deramą aprangą. Žaidimui prasidėjus, esi paleidžiamas klajoti po sistemingai sudėliotas rūbų ir aksesuarų kolekcijas. Kai kurie prieinami tik už pinigus. Bėgioji ir renkiesi. Pilnos salės sijonų, gyvūnų ausų, ūsų, skrybėlių ir „veidukų“. Paskui viską demonstruoji ant „tikro“ podiumo. Dalyviai skiria vieni kitiems taškus. Prizininkai lipa ant pakylų. Kartais laimi tie, kurie ateina prisidengę tik apatiniais. Kas pasakys, kad karalius nuogas? Kartais nuogam būti gerai.

Skaitmeninius pasaulius stebiu ne tik žaisdama su sūnumi. Pavyzdžiui, filmai. Jau minėtas „Vesper“. Čia gamta – pažliugusios pelkės ir rudenų niūruma – sugyvena su bionika, dronais, stebukliniais gigantiškais statiniais, planšečių ekranais, kalbančiais kubais, genų inžinerija. Va tau ir panhomistinė iliuzija. Bergždžios sėklos ir galimybė atrakinti jų kodą. Išsekusi žemė ir vešančios dirbtinės gėlės. Ir nebus mirties karalijos. Ir mirties karalija vešės. Bet galima pasilikti ir čia, galima atsodinti gyvastį save sudeginusioje planetoje. Kaip Vytautės Žilinskaitės pasakoje vaikams ir ne vaikams „Kelionė į Tandadriką“. Ateities pasauliuose vis dar gyva patirtis. Tikroji empirika – rizikuojant savo kailiu. Kaip ir kino juostoje „Nesijaudink, brangioji“. Kas iš tų tuščiavidurių? Jausmų, primestų vaidmenų, kiaušinių be trynio ir baltymo? Kas iš simuliakrinių patirčių ir alkio, kurio niekas negali pasotinti? Tobulas pasaulis, Stepfordo moterys, dykuma, vieniši uždrausti pastatai, lygios namelių eilės. Vienodi gyvenimai. Ne, mums tai netinka, nes iš tiesų tai susintetintas pasaulis, o mes, apšepę, nesiprausę, gulime savo apšiurusiose lovose ir kuriame virtualią realybę. Ne, simuliakrai neina pirma.

Atėjo laikas viską susumuoti, jei šiame mano tekste apskritai pakanka dedamųjų. Pirmiausia, gal tikrai gera, tvirta mama nesutiktų skatinti sūnaus priklausomybės nuo žaidimų. Nežaistų kartu, nesileistų į ilgus pokalbius šia tema. Vis dėlto renkuosi tokį netobulą santykį – nors labai tikiu ta šliogeriška gamtos pasaulio ir gyvosios architektūros pirmyste, tačiau dabar vis sparčiau statomės namus virtualybėje. Nenoriu nei rožinių, nei juodų akinių. Pusiausvyra visada yra gėris. Ar pastatęs šimtą „Minecraft“ pasaulių iš blokų sūnus paskui kurs įstabius Gaudi vertus šedevrus? Tikriausiai ne. Ar šimtą kartų atgijęs kompiuteriniuose žaidimuose mažiau bijos mirties? Tikriausiai ne. Ar lavins svarbiausius savo įgūdžius, man nuolat kartodamas, kaip „Roblox“ žaidime pagerino savo skilsus? Tikriausiai ne. Bet gal svarbiausia, kad mes vaikštome ne tik skaitmeninėje tikrovėje – miškuose, „Vesper“ pelkėse, miesto gatvėmis (Antakalnyje yra tokių gražių namų), Gaudi keliais. Mano sūnus yra matęs ir kitokį grožį – Koliziejų, Šv. Šeimynos bažnyčią, indų ir budistų šventoves. Visose erdvėse yra gražių dalykų. Visose erdvėse yra klaikių dalykų. Net jei simuliakrai eina pirma – visose erdvėse yra tikrų dalykų.

Tikriausiai skaitmenizacija nėra vienareikšmė opozicija autentiškai būčiai. Linkiu, kad augtų ateities pasaulių žolė, kad turėtume burokų kiaulėms vilioti (žudyti ir ėsti nebūtina), kad regeneruotume kaip sliekai ir „Minecfraft“ žaidėjai. Kad gyventume.

P. S. O mudu su sūnumi dabar žiūrime animė. Ir skaitome mangos komiksus. Per mitą atgiję titanai siaubia miestus. Tikrai nėra nieko blogo gyventi šalia tykiųjų Saulės kapinių.

Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“ – architektūros kritikos platformai, skatinančiai kokybiško kritinio turinio apie architektūrą atsiradimą ir kūrimą Lietuvoje. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

Lina Buividavičiūtė – poetė, dėstytoja, tekstų autorė, kultūros apžvalgininkė.