Poetas Eugenijus Ališanka: „Kad tik nebūtų karo“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Gintaro Žilio nuotrauka

Pastebėjau, kad daug kas nemėgsta skėčių, mirksta lietuje, bet to keisto, archajinio (tiek pasaulyje pasikeitė –­ lietsargis kaip koks sargis – metai bėga, o jis keičia tik spalvas) įrenginio vengia kaip svetimkūnio, kaip kokios neįgaliojo lazdos. Turiu skėtį, ir ne vieną (mažesnį savo cukrinei galvai, didesnį – vienatvei dviese), rudenį ir pavasarį dažniausiai kuris nors kompaktiškai glaudžiasi kuprinėje. Dėl visa ko. Taip ir su tuo žiniasklaidos ir pramogų pasauliu, žvalgausi, domiuosi tuo, kas vyksta aplink, kai nemaloniai drengia, traukiuosi skėtį. Trigrašį ar dvišakį kaišioju privačiai, po trečios taurelės.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Ačiū, jaučiuosi gerai. Kai jaučiuosi. Kai nesijaučiu, bandau konkuruoti su savais demonais, visi jie sieloje poe­tai. Šiaip net žaisdamas stalo tenisą nelinkęs skaičiuoti taškų. Pradžiugina ir geras bičiulio užkirtimas. Ar svaigus kamuoliuko skrydis į vandens pilną kibirą (trys taškai pagal Zabarijos kaimo teniso taisykles). Pergalės, įvertinimas, pripažinimas? Na, šito gero visad trūksta, todėl kartais griebiuosi propagandos, imu į rankas dalgį arba lyrą (nelygu metų laikas) ir einu per Lietuvos ir viso pasaulio žmones, per redakcijas, leidyklas, skelbdamas gerąją žinią. Kiti tokią propagandą vadina profesine veikla.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Skaitau, neatsikračiau dar šito įpročio, kai pagalvoju, gal ir ne toks jis ydingas, šiaip ar taip, kultūromanų mažiau negu narkomanų, ir pavojus perdozuoti kur kas mažesnis. Vartoju nedideliais kiekiais, dažniausiai prieš miegą, kartais kartu su maistu, todėl man priimtinesnis popierinis variantas – ir sveria mažiau negu kompiuteris, ir lengviau pakyla iki akių lygio. Popieriniai leidiniai linkę kauptis, todėl neretai traukiuosi juos iš krūvos net nepasižiūrėjęs į datą. Štai ir vakar ištraukiau loterijos bilietą – praėjusių metų lapkričio mėnesio „Šiaurės Atėnus", mat tuomet buvau ilgesniam laikui išvažiavęs. Bilieto būta laimingo, perskaičiau didžiąją dalį tekstų, dar pasidžiaugiau, kad nieko, aiman, visiškai nieko naujo neįvyko kultūros pasaulyje per pusę metų, bent jau ko nors, ko nesuprasčiau savo atšokusiom smegenim. Internete vargu ar būčiau grįžęs prie tokių senienų. Ar negana, kad didžioji fotografijos dalis jau persikėlė į kompiuterį, sugula kaip nejudinamos sąnašos kietajame diske, tai dabar jau ir periodikos eilė? Nesikelk, kultūrine spauda, į internetą, palauk, dar neskubėk, ne laikas eit. Dar nežinia, kas čia bus.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Renginių tiek daug, kad kaip Buridano asilas niekaip neišsirenku, galiausiai spjaunu ir išvažiuoju į kaimą žiūrėti filmo apie gamtą. Kažkada mačiau tokią parodiją apie šiuolaikinį Robinzoną Kruzą – surentė tas Robinzonas rėmą priešais jūrą ir kasdien vaikščiojo kaip į kino teatrą, vis pasiskųsdamas, kad skurdus repertuaras, girdi, vėl filmas apie jūrą. Turiu ir aš tokį televizorių antrame aukšte, ekranas plačiaformatis, šiuo metu rodo vakarėjančius debesis, pirmuosius pumpurus, porą apleistų tvartų. Atkreipiu dėmesį, kad prieš metus šiferyje buvo mažiau skylių. Kino pavasaris. Kažin ar kalbant apie profesionalaus meno ir pramogų kultūros santykius, tinka žodis iš verslo žodyno „konkurencija". Vargu ar Joyce'as, rašydamas „Ulisą", galvojo, kaip konkuruoti su detektyvais ar moteriškais romanais. Negalvodamas ir nukonkuravo. Konkuruoti bando silpnesnis. Reikia truputį daugiau orumo. Nes negi pradėsi patarinėti profesionalams – būkit įdomesni, linksmesni, atviresni, labiau suprantami, tarsi jie nesuvokia, į kokį dumblą brenda.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Visoms sritims, ir, pageidautina, po lygiai, iki cento. Kad tik nebūtų karo. Iš tiesų norėtųsi, kad būtų surasta pusiausvyra tarp orumo ir verkšlenimo. Šiaip pasaulis buvo ir liks neteisingas, antraip nebūtų ir meno.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Įsiskaitęs į klausimą netikėtai supratau, kad vis mažiau gyvenime kuo nors stebiuosi. Dar kartais nustebina faktai apie gyvūnijos pasaulį, ypač apie povandeninį. Kitaip sakant, nuostabos jausmą išprovokuoja gamtos vaizduotė, fantazija. Kultūroje viskas atrodo šiek tiek jau girdėta ar matyta, esame postsituacijoje, postmodernizmo ar postpostmodernizmo, terminai nebe taip svarbūs šiame amžiuje, šiaip ar taip, gyvename po kažko, kas jau yra tapę savastimi, taigi – pažįstama. Tad dažniausiai sudomina, patraukia akį ne kas, o kaip padaryta, kitaip sakant, ne stebiesi, o mėsinėji. Visi profesionalai yra mėsininkai. Randame neblogos mėsytės, bet ar turime tokios, kuri liktų istorijoje? Vargu ar kuri išsilaikys, bet palikime galimybę nustebti gyvensiantiems ir po mūsų. Beje, esu tikras, kad istorijoje liks Sigitas Geda – su vienatine savo gyvenimo ir mirties knyga.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Įpročių turiu, bet ne visi jie padeda kūrybai. Dieno­tvarkėje yra tik diena, tvarkos nėra. Gerai pagalvojus, esu kaip tas mokytas Puškino katinas, kuris grandine prirakintas prie ąžuolo vaikšto kairėn dešinėn. Ąžuolas iš tiesų egzistuoja, dunkso vidury sodybos, taigi dažniausiai ir vaikštau, suku ratus, einu aplinkui, kol grandinė galutinai prismaugia, tada nieko kito nebelieka kaip rašyti. Tiek tų ritualų.

Draugai