Šįmet man bus keturioliktas PDR’as iš eilės. Nesigiriu, nors žinau, kad tam tikrose draugijose tai yra statuso ženklas. Kiek jėgų turėsi? Kiek ištempsi? Iki grabo lentos ar iki Merkinės piramidės?

Nesu buvęs Druskininkuose ne rudenį. Lyg Ričardas Malinauskas būtų užpirkęs „Nevažiuok į Druskininkus“ reklamą, kuri suveikė. Net Rasytė nustebo pamačiusi „Širdelėje“ rugpjūčio pabaigoje. „Taigi dar ne poetinis“, – su keistu išgąsčiu balse greitakalbe išpyškino. Nebūdinga.

Suvalgęs „Širdelės“ firminį kepsnį atsilošiau kietame kavinės suole. Nuo baigiančių džiūti plaukų nutiško keli Snaigyno ežero vandens lašai. Prieš atvykstant į Druskininkus įšokau išsimaudyti. Tiesą sakant, tik įšokti į ežerą ir vykau. Į Druskininkus net neplanavau. 

Aš – rudenį ateinantis. Atsikeliu ir braukdamas smiliumi stalo paviršių jaučiu išsipylusią kavą, alų, vyną, susimaišius kartu. Pakeliu galvą, kai iš bokštelio krintantis stiklas sudūžta man prie kojų. Ne, ne tai mane užmuš. Sveikinuosi su stovinčiais, sėdinčiais, gulinčiais. Šią akimirką nieko nematau. Bet tai man netrukdo naviguoti. Labai gerai žinau, kur esu ir ką turiu padaryti. Mano darbas yra žūtbūt nusigauti į bokštelį, apžvelgti visus piktu žvilgsniu ir nieko nepasakyti. Todėl einu pirmyn. Labas vakaras, maestro! Labas vakaras, señorita! Už „Širdelės“ kampo pro atviras „Bubilo“ salės duris skamba praviras mikrofonas. Petrošiaus, susiėmusio už galvos, balso nesigirdi, bet aš jį išgirstu ir atitariu. Klykiu: „poezija yra tokia veikla / skalbtis ilgai lietuje / gairintis saulėje sąmoningai / vėjais viską paleisti / tobulai / persistengti.“

Ar mane kas nors išgirsta, sužinosiu tik kitąmet. Šiaip ne taip prisikasu iki galinio „Širdelės“ įėjimo. Kartą, jau po uždarymo valandos, kai buvom prie šių durų, jos buvo užrakintos. Paskambinom Vytautui su prašymu atidaryti iš vidaus. Kam gi kitam paskambinsi iš už? Šis akimirksniu nusileidžia ir atrakina. Vienmarškinis. Juk dabar, o ne ryt reikėjo, nustebusiam pasakė. 

Iki bokštelio, kuriame ne vienas skaitančiųjų prisimenate „Slaptus skaitymus“ yra daug pakopų. Aš užlipu. Piktu žvilgsniu visus nužvelgęs nieko nesakau. Lipdamas žemyn ant kiekvieno laipto sustojęs kartoju Platelio haiku: „Lietuvės žuvys / skiemenis lanksto pirštais / rudens ežeruos.“  

Pirmame aukšte kryžiumi krinta Deivydas. Žinau, pasiekiau paskutinę stotelę. Išeinu į kiemą ir kaip pernai nešinas žibintu iš visų jėgų šaukiu: „Kur žmonės?!“ Kažkur prie krepšinio aikštelės užsiliepsnoja krūmas. Pajuntu nenumaldomą trauką ir šilumą. Krūtinė, rodos, pati prisipildo oro. „Ecce homo“ išgirstu ir lyg ant vandens einu prie ugnies. Dvylika statulų su gobtuvais stovi ratu. Liepsna vos apšviečia jų lūpas, jos nejuda. Žodžiai vis garsėja ir garsėja. Esu statula. Viena iš jų. Tobulai persistengęs.

„Akimirksniu ėmė degti inkunabulas, lyg ištisus šimtmečius / būtų to ir telaukęs: taip staiga įsiplieskia vaizduotė, / paveikta apnuoginto kūno, muzikos arba poezijos.“ (Marcelijus Martinaitis)

Jau bus dvylika. Nuometas seniai pamestas ir nereiks nieko gėdytis. Sakoma, ugnis visus suvienija. Tiksliai nežinau, ką gimdo vėjas, tačiau paskutinį kartą iš plaukų ištraukiau sėklelę, kurią pasodinęs dar vis laukiu, kas bus. Akmenėliai ant palangės, pastebėjau, susiglaudė skylėmis. Tai, matyt, reiškia – gero nelauk. Arba nereiškia. „Kas tiems akmenėliams – / gerai ar blogai? / (...) Sakei: / išsipildys anksčiau ar vėliau / sugalvoti, / pažvelgus pro jų skyles, norai.“ (Stasys Stacevičius)

Kai paskutinį kartą vykau link piramidės, ją pravažiavau. Merkys šalia teka įmantriausiais vingiais. Žemėlapyje buvau pasižymėjęs nuvykti į vieną iš jų. Dilgėlynas, deja, iišjautrėjusią miestiečio odą privertė apsisukti... „Nesustok...“

Kai pirmą kartą važiavau, neradau tavo kapo. Ilgai klaidžiojau. Gidai ir vietiniai nuvedė į ribas. Galiausiai kartodamas haiku pritvirtinau kelrodę (dažniausiai kelio ženklai tvirtinami 8 dydžio veržlėmis). Kai vykau paskutinį kartą, apsimečiau, jog mačiau tave gyvą. Pasakojau, kaip apsikabinai ir nepaleidai. Tarei parodysiąs naujus eilėraščius.  

 

Jonas Valonis – bukinistas.