Paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948“, atidaryta Lietuvos sostinėje prie mikėniškų kregždučių – Nacionalinėje dailės galerijoje (lapkričio 9 d.) – yra didelis įvykis mūsų aktualiojoje kultūroje. Juk istorinės parodos neišvengiamai ir natūraliai (žmogaus prigimtis konformistinė) yra politizuojamos – na, nebent jos būtų ištrauktos iš Marijos Gimbutienės neolito, kai kaldros dar nereikia traukti į vieną ar kitą pusę. 

Šios parodos „minkštoji galia“ (kuratoriai Giedrė Jankevičiūtė ir Andrzejus Szczerskis) – pavadinime nurodyti metai, gudriai nukreipiantys mus į šoną nuo tokių slidžių nemėgstamo reflektuoti laikotarpio apibūdinimų kaip Vilniaus krašto okupacija, kolonizacija ir polonizacija, bažnyčių ir mokyklų uždarymas, kalbos naikinimas. 

Bet šie neįprastų datų šarvai man nė motais – aš su motinos pienu įsiurbiau įspūdingas jos, lenkiškojo Vilniaus paauglės, istorijėles apie bėgant nuo lenkų bernų pamestą batelį, apie vienintelę Vilniuje su lietuviškomis mišiomis Šv. Mikalojaus bažnyčią, jau nekalbant apie tai, kad mano tėvai 1948 m. įsikūrė būtent lenkų nuomojamame bute su jų puikiais ir vėliau nuomininkams paliktais baldais...

Parašiau ir, tiesą sakant, pati sutrikau: gal grubu, nekorektiška, nepopuliaru, pavojinga? Čia tau ne apie Laikinąją sostinę ir jos europietišką architektūrą nuolat giesmes giedoti.

Tačiau parodą mūsų LNDM saliamoniškai kūrė drauge su Nacionaliniu muziejumi Krokuvoje – tenai vasarą jinai pirmąsyk ir apsireiškė. Dabar paroda pervežta į Vilnių, galbūt šiek tiek transkribuota, papildyta, o tai, kad joje dominuoja lenkų autoriai nė kiek neužkliūna, kaip tik žadina mums apetitą. 

Tiesmukiausiai tuomet visoje Lietuvoje tvyrojusią atmosferą išreiškia Petro Rimšos kelios kuklios afišos: „Naikinkime siurbėlę – Varšuvos parazitą“, „Lenkai eina į Lietuvą savo dvarų ginti ir mus pavergti“. Su P. Rimša konfrontuoja ir spindėte spindi Ludomiro Slendzinskio didžiagabaritė drobė su gražuoliu maršalu Juzefu Pilsudskiu Vilniaus bokštų fone (kodėl anotacijoje parašyta, kad paveiksle mažai patetikos?). 

Parodos pavadinime trečioje vietoje įrašyta žydiškoji Vilne (Vilna?), kaip legendinė Šiaurės Jeruzalė, pristatyta gana blankiai, tačiau su jos menininkais mes pažindinamės atskirai ir nuolat.

Tematiškai ir net antropologiškai patrauklus autoportretų ir portretų skyrius – lietuvio ir lenko kūrėjo ranka save įprasmina kitaip, ir tai, tiesą sakant, malonu aiškiai patirti.

Akivaizdu (juk ne visi parodose skaito opusus ant sienų), kad šioje parodoje dramos nėra, nors „lenkiškas Vilnius“ išsyk suponuoja dramą. Didžiausius parodos plotus užima kasdienybės vaizdai: motina su vaiko vežimėliu, mergaitė prie laikraščių kiosko, dailę studijuojantys vaikinai ir pan. Ką gi, tuometiniai vilniečiai taikios kasdienybės rūpesčiais ir buvo gyvi. Juk gali būti, kad sovietinės lenkų repatriacijos rūpesčiai jokiam dailininkui akyje neįstrigo. O Lietuvos muziejų fonduose nėra užkišto nė vieno liudijimo, kaip ilgai ilgai lietuvis patriotas kėlėsi ir gulė su vienintele mintim „Mes be Vilniaus nenurimsim“; ir kokie socialistinio meno pleištai skverbėsi išsyk po karo. 

Tiesa, dar neturėjau rankose, atrodo, turtingai paruošto parodos katalogo su 24 straipsniais – matyt, jie gerai išaiškins, kaip reikia tvarkytis savo galvose su ta bendrine ir nuosava Lietuvos istorija. 

 

Autorės nuotrauka

 

 

///

 

LNOBT pražydusi opera „Aida“ (lapkričio 10 d.) yra tokia pat didingai karališka kaip ir kiek anksčiau mums apsireiškusi „Traviata“. Autoriai ir sako, kad norėjo pateisinti žiūrovų lūkesčius, ilgai ir sunkiai ruošdamiesi klasikinės, pilnos partitūros operos premjerai. Prancūziška grand opera su jos eisenomis, maršais, baleto scenomis eina stebėtinai lygia greta su itališka psichologine lyrine operos tradicija, meilės trikampiu. Nežinai, ką pasirinkti svarbiausiu savo akims ir ausims – vis dėlto, patekusi į pirmą premjerą, pasirinkau vizualinę scenografės Sigitos Šimkūnaitės, kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės, režisieriaus Gedimino Šeduikio ir šviesų dailininko Andriaus Stasiulio kūrybą. Monumentalus, simetriškas, aukso ir smėlingos žemės spalvomis grįstas Egiptas, įrėmintas tamsių sfinksų kolonomis, karių ir vergių griežtai sudygsniuotomis linijomis, atveriantis jų veidų slaptį tiktai palinkus ties aukojimo dubeniu (pernelyg laisvi baleto intarpai, ypač mergaičių pora, įtikino tik iš dalies – kai akis spėdavo sugauti egiptietišką, o ne rimeikišką piešinį). 

Scenos taurė buvo užpildyta iš visų pusių ir kampų – gal kažkam pritrūks minimalizmo, kurį pristatė reklaminis plakatas – tačiau Giuseppe Verdi gali būti ir puošnus, kupinas, o Egiptas sujungdavo dangų ir dykumą, kurioje atsivėręs vanduo turėjo daug reikšmių.

Gėda prisipažinti, bet intymią psichologinę operos eigą pažeidė... Radamesas. Žemo ūgio urugvajiečių tenoras Gastonas Rivero nesulipo su stotinga etiope Aida, latvių sopranu Kristine Opolais, ir kariuomenės vadą taip pat beprotiškai įsimylėjusia faraono dukra Amneris, kurios stojiškumą, vienatvę puikiai suvaidino mecosopranas Justina Gringytė. Lietuvės balsas skambėjo įtikinamiau nei latvės.

Didžiausiu ir pritrenkiančiu „Aidos“ pasiekimu vis dėlto įvardyčiau jos aktualumą – sakyčiau, tai bus taikliausiai atspėtas ir įkūnytas praėjusių ir šių metų meno kūrinys, taip sakant, atitinkantis geopolitinę situaciją. Tradiciškai solidaus, tragiško ir apvalančio G. Verdi trimitai suteikia mums gramą vilties.

 

///

 

Įvairiaplaukėje „Scanoramos“ programoje kaip paskutinė kvailė išsirinkau neįmanomą žiūrėti naują lietuvių filmą „Modernus butas“ (lapkričio 11 d.) – tiksliau, prisidėjau prie prisiekusios Dainiaus Liškevičiaus tarpdisciplininio meno chebros, vienam kartui užpildžiusios festivalinę salę. Reikėtų mažiau lįsti į tarpdisciplinines sferas, kuriose kažkas vaidina darantis kiną ar teatrą. Tegul vaidina ir patys lukštenasi. Seniau visi tarpdisciplininiai tilpdavo Kino mėgėjų draugijoje. 

Betgi yra, pavyzdžiui, Jono Meko kinas – videokameros jovalas (arba nepriklausomas judėjimas), kuriame užgimsta (arba neužgimsta) judėjimo apvaisinta dvaselė. Pats J. Mekas buvo žaltvykslė ir jam natūraliai išeidavo perteikti laiko ir gyvenimo tėkmę. Be dirbtinio sunkių spintų stumdymo – kaip D. Liškevičiaus nufilmuotame ilgame performanse.

„Moderniame bute“ yra įdėtos standartinės lyrinės Vilniaus senamiesčio panoraminės juostelės – iš viršaus pro to buto langą – atsipūsti nuo buto vidaus įvykių: kalėdinių eglučių pjaustymo, gitaros džeržgimo, baldų nešiojimo, piešinių dėliojimo. Daugiaprasmybės ir beprasmybės. Nuo šešėlių žmonių, kurie komentuoja (be komentarų būtų moderniau), supasi hamake, žiūri į veidrodį, netgi geria arbatą. Šie specialiai nuasmeninti, nuveidinti žmonės, suprask, stereotipų pasaulio jau patvarkyti, suniveliuoti, ir nūnai jie, pereidami prie dirbtinio intelekto, fiksuoja paskutinius savo kūrybiškus judesius. Pjauna grindis, bet net po jomis nieko neranda. Na, nebent Lino Rimšos finalinę muzikinę apokalipsę, kuri pereina kaip elektra ir pažadina tave iš komos. 

Nojaus laivas neišplaukė, bet kapitonas to ir neplanavo.

 

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.