Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį režimą nukreiptose, valdžios nepalaimintose akcijose baudžiamosios bylos jam buvo keliamos net išties „šiltais“ 1989-aisiais. Jis buvo tardomas, kankinamas ir mušamas tada, kai daugeliui atrodė, jog sovietinės represijos tapo gūdžia praeitimi. Šių metų birželio 11 d. minimas A. Andreikos 70-metis.
A. Andreika ligoninėje, po sumušimų, patirtų 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje, Katedros aikštėje vykusiame „bananų baliumi“ vadinamame Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, skirtame pasmerkti Molotovo-Ribentropo antrojo slapto protokolo pasirašymą. 1988 m. rugsėjo-spalio mėn. Romualdo Lanko nuotrauka iš Vaidoto Jakubonio asmeninio archyvo.
Sužalotas sovietų armijoje
Amūro srities Belogorsko seržantų mokykloje sėkmingai karinę tarnybą pradėjęs sportiškas jaunuolis pasižymėjo bėgimo varžybose, kareiviškoje meno saviveikloje. Už gerus rezultatus jam net buvo suteiktas grandinio laipsnis. Sovietinės armijos piktžaizdės nebuvo paplitusios jaunesniuosius vadus rengusiuose mokomuosiuose kariniuose daliniuose. Čia nepasitaikydavo nežmoniškų patyčių, nevešėjo „diedovščina“, tačiau būsimieji seržantai kartais buvo taip muštruojami, kad ne vienas, iškankintas statutinės beprotybės, svajojo kuo greičiau patekti į reguliarios kariuomenės dalinį. Seržantų ar viršilų antpečius įgiję jaunųjų kursantų vaikytojai pasižymėjo ypatingu reiklumu, buku griežtumu, o kai kada net ir polinkiu į sadizmą.
A. Andreikos pieštas plakatas, tapęs įkalčiu LSSR KGB jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Apie 1974 m. (LYA. F. K-1, ap. 58, b. 47764/3, priedas prie bylos Nr. 22, l. 1.)
Pratimus ant skersinio A. Andreikai liepęs daryti viršila tikriausiai puikiai žinojo, kad sporto pratybų nevengdavęs jam pavaldus karys rankos skausmu skundžiasi pagrįstai. Žinojo, bet dėl bukagalviško troškimo parodyti valdžią ar dėl kokių nors asmeniškesnių priežasčių privertė skausmą kentusį grandinį atlikti pratimus. A. Andreika nukrito nuo skersinio ir sunkiai susižalojo stuburą. Patirta trauma, dėl kurios teko anksčiau laiko baigti karinę tarnybą, skaudžiai atsiliepė visą likusį gyvenimą.
A. Andreikos pareiškimo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui dėl Sovietų Sąjungos pilietybės atsisakymo ištrauka. 1980 m. liepos 21 d. (LYA. F. K-1, ap. 58, b. 47764/3, priedas prie bylos Nr. 17, l. 15.)
Žinant sovietų kariuomenėje išsikerojusias ypatingų įvykių dangstymo tradicijas, negalima paneigti, kad per 1981 m. vasarą vykusį tardymą A. Andreikos papasakotas susižeidimo per fizines pratybas faktas tebuvo oficialioji sunkios traumos priežastis. Labai tikėtina, kad paprasčiausiai jis buvo sumuštas, o vėliau prigrasinta pasakoti tik į ligos istoriją įrašytą oficialią priežastį ‒ legendą. Negalima atmesti, kad tardytojai oficialią priežastį galėjo tiesiog nurašyti iš ligos istorijos.
1996 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų kandidato anketoje A. Andreika pažymėjo, jog sovietų kariuomenėje buvo suspardytas „už atsisakymą stoti į komjaunimą“. Vėliau jis ne kartą sakė, kad buvo sumuštas už fašistinėmis laikytas religines ir antisovietines pažiūras.
Iš Klaipėdos į Brėmeno uostą plaukęs laivas „Maratas Kozlovas“, kuriuo A. Andreika 1981 m. gegužės 7 d. bandė išgabenti antisovietinio turinio atsišaukimus į Vokietijos Federacinę Respubliką. Apie 1982 m. (LYA. F. K-1, ap. 58, b. 47764/3, t. 2, l. 109.)
„Siekdamas susilpninti tarybų valdžią“
Protestuoti prieš komunistinį režimą A. Andreika pradėjo nuo mokyklos suolo. Mokydamasis 4-oje klasėje suplėšė pionieriaus kaklaraištį, nesislapstydamas priėmė Pirmąją Komuniją. Iš tremties grįžusių senelių dėka vaikystėje susiformavusios gilios, tvirtos antisovietinės pažiūros po skaudžiai pasibaigusios karinės tarnybos peraugo į kryptingą veiklą.
Keistai apsirengę, ilgaplaukiai, hipiais save vadinę jaunuoliai nekėlė A. Andreikai didelių simpatijų. Gyvendamas Klaipėdoje, turėdamas tarp jų ne vieną pažįstamą, jis retkarčiais iš hipių pasijuokdavo, kritikavo už dykinėjimą, besaikį svaigalų, o kai kada ir narkotikų vartojimą, ragino daugiau skaityti ir šviestis. 1974 m. gegužę paskatino hipių judėjimui prijautusius klaipėdiečius paminėti Romo Kalantos susideginimo ir Kauno įvykių metines. Už šią neva chuliganišką akciją ‒ „viešosios tvarkos pažeidimą“ ‒ A. Andreikai teko 10 parų praleisti areštinėje, o Klaipėdos saugumiečiai „už buržuazinių nacionalistinių idėjų skleidimą jaunimo tarpe“ pareiškė įspėjimą.
A. Andreika LSSR KGB Tardymo izoliatoriuje Vilniuje. 1981 m. gegužės 27 d. (LYA. F. K-1, ap. 58, b. 47764/3, t. 1, l. 57.)
Nepaisydamas įspėjimo A. Andreika – kaip rašoma jo baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje – „priešiškų pažiūrų tarybinės santvarkos atžvilgiu neatsisakė ir siekdamas susilpninti Tarybų valdžią, iki savo suėmimo dienos varė antitarybinę agitaciją ir propagandą: sistemingai gamino ir platino, o taip pat kaupė ir laikė platinimo tikslu antitarybinio turinio lapelius, nelegalius leidinius ir kitokius panašaus turinio kūrinius, kuriuose skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, raginama kovoti prieš Tarybų valdžią“.
1975 m. kovo–balandžio mėn. A. Andreika parašė ir platino kovoti prieš sovietų okupaciją kvietusį „Kreipimąsi į estų, latvių ir lietuvių tautas“. 1979 m. jis pasirašė ir platino kolektyvinį protestą Jungtinėms Tautoms dėl neteisėtai suimtų Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko.
A. Andreikos parodymo atpažinti protokolo nuotrauka. 1982 m. vasario 11 d. (LYA. F. K-1, ap. 58, b. 47764/3, t. 2, l. 282.)
„Pasisotinau pasityčiojamais“
Daugelis Lietuvos disidentų vadinamuoju brandaus socializmo laikotarpiu buvo idėjiniai kovotojai. Vieni kovojo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, už sąžinės laisvę, už tikinčiųjų teises. Nuosaikesni inteligentai kritikavo mokslinio komunizmo, marksistinės filosofijos bei socialistinio realizmo dominavimą kultūroje bei moksle. Ir vieni, ir kiti beveik nekėlė materialinių, ekonominių ir kitų žemiškesnių klausimų. A. Andreiką galima laikyti savotišku socialiniu disidentu, kadangi jo pareiškimuose valdžios organams ir protesto tekstuose daug kritikuota sovietinė biurokratija bei demaskuota socialinė neteisybė. „Negatyvinės pažiūros tarybinės santvarkos atžvilgiu, ‒ tiesiai kalbėjo jis tardytojams, ‒ susiformavo dėl to, kad, mano manymu, pas mus labai išvystytas „blatas“, deficitines prekes gali gauti tik išrinktieji.“
A. Andreika (centre) Vilniuje, Katedros aikštėje vykusiame „bananų baliumi“ vadinamame Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, skirtame pasmerkti Molotovo-Ribentropo antrojo slapto protokolo pasirašymą. 1988 m. rugsėjo 28 d. (LYA. F. K-1, ap. 46, b. 1935, l. 29-13.)
A. Andreika už geresnes gyvenimo sąlygas kovojo atsižvelgdamas į SSRS konstitucijos suteiktas teises, nepažeisdamas galiojusių įstatymų, rašydamas oficialius pareiškimus bei nusiskundimus Lietuvos sovietinei vadovybei.
Dėl patirtos stuburo traumos sunkesnio fizinio darbo dirbti negalėjęs A. Andreika kurį laiką buvo išsikovojęs tarnybos metu sužalojimus patyrusiems kariškiams numatytas lengvatas, tačiau išaiškėjus tariamam dokumentų klastojimui, socialinio aprūpinimo organai lengvatų teikimą nutraukė.
„Per pastaruosius 9 metus aš daug ką supratau, perkainavau ir pilnąja žodžio prasme praradau pasitikėjimą tarybų valdžia, – piktinosi jis eiliniame pareiškime LKP CK, – pasisotinau pasityčiojamais iš manęs (o nuo 1977 m.) ir iš mano šeimos pilietinių teisių. Mes netikime pažadais, nes labai dažnai tai būdavo paprasčiausias begėdiškas biurokratinis melas. Įdomu, ar ilgai visa tai tęsis išsivysčiusio socializmo Lietuvoje?“
A. Andreika (kairėje) Vilniaus Kalnų parke vykusiame Nepriklausomos Lietuvos sąjungos organizuotame mitinge, skirtame pasmerkti Lietuvos sovietinę okupaciją. Sovietinio kario uniforma netrukus bus sudeginta. 1989 m. birželio 11 d. (LYA. F. K-1, ap. 46, b. 1977, l. 47-1.)
„Mes esame gimę laisvais žmonėmis“
Sunkios gyvenimo sąlygos, augantis nepasitenkinimas sovietine santvarka, nuolatinė KGB „globa“ ilgainiui pasiekė kulminaciją. Per Maskvos olimpines žaidynes, 1980 m. liepos 21 d., A. Andreika parašė SSRS Aukščiausiosios Tarybos (AT) Prezidiumo pirmininkui Leonidui Brežnevui adresuotą pareiškimą, kuriuo atsisakė Sovietų Sąjungos pilietybės. Dokumento nuorašus jis išsiuntė LSSR AT Prezidiumui bei LKP CK.
„Mes esame gimę laisvais žmonėmis, todėl remdamiesi šia Dievo ir gamtos suteikta teise, Jums pranešame, kad penkmečių vergais-baudžiauninkais pavargome būti, nuilsome statyti „komunistinį rytojų“ iš kurio gyvename ne mes, o spec. žmonės, spec. butuose, naudojasi spec. parduotuvėmis, spec. ligoninėmis ir t. t. Keistoka prieš įstatymą lygybė ar ne? Mes pavargome ir jaučiame šleikštulį egzistuoti „trupiniais“, nukritusiais nuo tarybinio kulto ponų „spec. stalo“, – mes žmonės, o ne šunys.“ Jis išdėstė jokiu būdu negalintis tapti Tėvynės išdaviku, kadangi Tėvyne laiko ne Sovietų Sąjungą, o 40 metų okupuotą ir prievarta į SSRS sudėtį inkorporuotą Lietuvą, pabrėžė, kad biurokratizmo smaugiamas galutinai nusikratė baimės jausmo ir nė kiek nebijo už savo pareiškimą būti prievarta išgabentas „tradiciniu lietuvių maršrutu Lietuva–Sibiras“ ar apvilktas „ramybės“ marškiniais psichiatrijos ligoninėje, sarkastiškai pareikalavo jam ir jo šeimai sudaryti palankias emigracijos sąlygas į bet kurią „supuvusią vakarų pasaulio valstybę“.
A. Andreika (viduryje, su plakatu „Stop Communism in Lithuania“) Vilniuje, Katedros aikštėje vykusiame Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, reikalavusiame nutraukti Molotovo-Ribentropo pakto vykdymą ir išvesti iš Lietuvos okupacinę sovietų kariuomenę. 1989 m. rugsėjo 28 d. (LYA. F. K-1, ap. 46, b. 1990, l. 31-19.)
Maždaug 20 pareiškimo egzempliorių A. Andreika išplatino įvairiose Vilniaus vietose. Šį ir kitus panašaus turinio dokumentus jis bandė persiųsti į Vakarus. Pareiškimus ir kitus tekstus, kuriuose, anot KGB darbuotojų, buvo šmeižiama sovietinė santvarka ir ginami „valstybiniai nusikaltėliai“, muitininkai aptiko 1981 m. gegužę iš Klaipėdos į Brėmeną turėjusiame vykti motorlaivyje „Maratas Kozlovas“. Šmeižikiškų dokumentų platinimu įtariamas A. Andreika buvo suimtas ir nuteistas 4 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant griežto režimo lageryje bei 5 metais tremties.
Antrą kartą Sovietų Sąjungos pilietybės A. Andreika atsisakė jau grįžęs iš lagerio ir tremties, 1988 m. gruodžio mėnesį.
A. Andreika suimamas milicijos pareigūnų už nesankcionuotų politinių akcijų organizavimą. 1989 m. Dokumentinio filmo „Praėjusių dienų aidas“ (Scenarijaus autorius ‒ Vytautas Damaševičius, režisierė ‒ Dalia Keturakytė) kadras.
Su Lietuvos laisvės lyga
Praleidęs 5 metus Mordovijos griežtojo režimo pataisos darbų lageryje ir tremtyje Krasnojarsko krašte, galima sakyti, net nespėjęs kaip reikiant sugrįžti į pirmus atsargius žingsnius laisvės link žengusią Lietuvą, A. Andreika iš karto įsitraukė į aktyvią antisovietinę veiklą. Jis stovėjo pirmose 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo gretose; itin skaudžiai nukentėjo ir „bananų baliuje“. Nešiną plakatu „Stop Communism in Lithuania“, sakantį kalbas, jį buvo galima išvysti KGB akylai stebėtose Lietuvos laisvės lygos manifestacijose, kuriose be užuolankų reikalauta nedelsiant išvesti iš Lietuvos sovietų okupacinę kariuomenę ir naikinti slaptųjų Molotovo-Ribentropo suokalbio protokolų padarinius. Drauge su Petru Cidziku A. Andreika dalyvavo Vilniaus Katedros aikštėje surengtoje bado akcijoje reikalaujant paleisti tuo metu sovietiniuose lageriuose kalėjusius politinius kalinius.
A. Andreika (dešinėje) protesto akcijoje. Apie 1988‒1989 m. Dokumentinio filmo „Praėjusių dienų aidas“ (Scenarijaus autorius ‒ Vytautas Damaševičius, režisierė ‒ Dalia Keturakytė) kadras.
1989 m. rugpjūtį, kai daugeliui jau buvo aišku, jog okupacijos dienos suskaičiuotos, Lietuvos SSR prokuratūra A. Andreikai iškėlė dvi baudžiamąsias bylas. Už sovietinės armijos kareivio uniformos kartu su raudonu audeklu, kuris traktuotas kaip SSRS valstybinė vėliava, sudeginimą 1989 m. birželio 11 d. vykusiame mitinge ir už nesankcionuotų eitynių organizavimą 1989 m. birželio 14-ąją. Bylos netrukus nutrauktos.
A. Andreika nepripažino jokių kompromisų. Sakydavo, ką galvojo, nevengė akibrokštų, kartais būdavo ekscentriškas, neprognozuojamas, nepatogus ne tik sovietiniams pareigūnams, bet ir lankstesniais būdais kovoti siekusiems bendražygiams. Jis – vienas tų, kurie ryžtingai pradėjo reikalauti Lietuvai nepriklausomybės tada, kai daugelis apie tai net nedrįso pagalvoti.
A. Andreika kalba Vilniaus Kalnų parke vykusiame Nepriklausomos Lietuvos sąjungos organizuotame mitinge, skirtame pasmerkti Lietuvos sovietinę okupaciją. 1989 m. birželio 11 d. Roberto Čerškaus vaizdo įrašo kadras.
1 Karinis laipsnis buvo suteikiamas geriausiems eiliniams kariams. Kai kada jiems būdavo pavedama vadovauti nedidelėms karių grupėms ar pavaduoti aukštesnių laipsnių jaunesniuosius vadus.
2 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47764/3, t. 1, l. 147‒148.
3 Kandidato į Lietuvos Respublikos Seimą 1996 m. vykusiuose rinkimuose Algimanto Andreikos anketa: https://www.vrk.lt/statiniai/puslapiai/n/rinkimai/seim96/biogr.htm-232.htm.
4 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47764/3, t. 28, l. 128‒129.
5 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47764/3, t. 1, l. 149.
6 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47764/3, t. 28, l. 128.
7 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47764/3, Priedas prie bylos Nr. 17, l. 8.
8 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47764/3, Priedas prie bylos Nr. 17, l. 10–12.
9 Vytautas Miliauskas. Baudžiamoji byla Nr. 93, http://alkas.lt/2017/01/05/v-miliauskas-baudziamoji-byla-nr-93/.