Gyčio Arošiaus paroda „Dabarties nebūtis“ Pamėnkalnio galerijoje

Praeitis mums kelia nostalgiją ar susiraukiame vos tik apie ją pagalvoję? Kaip jaučiamės dabartyje: jaukiai ar nepatogiai? Matome ateitį viltingai ar nerimastingai? Gyčio Arošiaus tapybos darbai nukelia į belaikę, liminalią erdvę, kurioje susilieja praeitis, dabartis ir ateitis. Mistika dvelkiantys paveikslų siužetai įtraukia į distopinę atmosferą, kurioje dominuoja monochromija ir šaltis. Šiose ateities vizijose blykstelinčios šviesios ir viltingos akimirkos mainosi su tamsiais ir efemeriškais momentais.

Urbanistiniuose peizažuose – „Who wouldn’t want to live here?“ (2024) ir „Here comes tomorrow, yesterday’s news“ („Štai ateina rytojus, vakarykštės naujienos“, 2024) – galima išvysti ne tik į dangų besistiebiančius, modernistinės architektūros viršūnę bylojančius dangoraižius, bet ir savo atvaizdą, atsispindintį veidrodinėje plėvelėje, ant kurios nutapyti darbai. Tai leidžia žiūrovui „pasimatuoti“ gyvenimą G. Arošiaus sukonstruotoje utopinėje ar distopinėje technofuturistinėje aplinkoje. Didmiesčių peizažai skatina reflektuoti mūsų – gyvų, jaučiančių organizmų – santykį su atšiauria, abejingumu persismelkusia urbanistine aplinka, kurioje susvetimėjimas jaučiamas kiekviename žingsnyje. Ne veltui viename pavadinime klausiama: „Kas nenorėtų čia gyventi?“ Tačiau drįstu kvestionuoti šį retorinį klausimą. 

 

Gytis Airošius. „The beginning of the end“, 2022

 

Dangoraižiai kai kam galbūt siejasi su prabanga. Tačiau šioje vietoje prisimenu Fritzo Lango filmą „Met­ropolis“ (1927), kurio reminiscencijas galima išvysti ir G. Arošiaus naujausiuose tapybos darbuose. Iki šiol stebina prieš 100 metų vokiečių režisieriaus sukurto filmo aktualumas šių dienų kontekste. Prisimenu ir Vilniaus Šanchajuje pastebimą kontrastą tarp daugiaaukščių stiklainių ir greta stovinčių medinių lūšnelių. Ši vizualinė konfrontacija kelia svarbius socialinius klausimus. Suprantu, jog egzistuoja kita – tamsesnė – pusė: tik viena visuomenės dalis gali mėgautis prabangos teikiamais malonumais ir gyventi prašmat­niuose penthauzuose, kiti privalo sunkiai dirbti prie mašinų. 

Industrializacijos pasekmę – monotonišką darbą prie mašinų – tapytojas tiesiogiai pavaizdavo kūrinyje „The beginning of the end“ („Pabaigos pradžia“, 2022). Paveiksle galima matyti krano iškeltą amerikietišką 8 dešimtmečio stiliaus automobilį. Kvepia laikinumu. Nesvarbu, tai „Chevrolet Corvette“ ar „Pontiac Firebird“ – pakibęs ore automobilis greitai taps dalimi pilkos sąvartyno masės. Suvokiu, kad net ir naujausias, brangiausias automobilis ilgainiui taps metalo laužu. Dėl monochrominio kolorito parodoje eksponuojami G. Arošiaus kūriniai sukuria tamsią, melancholišką atmosferą. Tokia spalvų paletė primena apie pervargimą ir retsykiais apimantį abejingumą prasmės paieškoms.

Nerimą keliantis Mario Marzidovšeko garso takelis tampa apoteoze aviacijai. Garsas dar labiau sustiprina patirtį ir tampa neatsiejama parodos dalimi. Lėktuvo variklio garsai drebina visą erdvę, tad kūrinį „Ekranoplane“ (2024) galima patirti ne tik vizualiai, bet ir akustiškai. Klausydamasi baimę keliančio garso takelio, stebėdama aplink esančius didmiesčių bei technikos pažangą liudijančius vaizdus paveiksluose, pradedu abejoti italų rašytojo, futuristų judėjimo steigėjo Filippo Tommaso Marinetti „Futurizmo manifeste“ (1909) išsakytų minčių adekvatumu. Manifesto idėjos nežavi ir iš šiandienos perspektyvos skamba kraupiai. Tad nekursiu odės greičiui, agresyvumui ir šaltiems bejausmiams varikliams.

G. Arošiaus tapybos darbai ir M. Marzidovšeko garso takelis blaško žiūrovą tarp skirtingų laiko plot­mių, pradedi abejoti, ar išvis esi. Ši vaizdinių ir garsų sintezė sukuria terpę filosofijai, verčia mąstyti apie savo egzistenciją žaibiškai besikeičiančiame pasaulyje. Nebežinai, ar kada nors jauteisi laimingas, o galbūt šviesesni laikai dar tik priešaky. Taip susikuria nebūties apoteozė. Galimybė pamatyti save paveiksluose priverčia susimąstyti, ar tikrai norime gyventi tokioje apatiškoje, monochrominėje, nykioje realybėje, kurią valdo technologijos, o žmogus atsiduria antrame plane. Išėjusi iš galerijos lieku pasinėrusi į kontempliacijas.