Lino Parulskio nuotrauka

 

– Alio? – atsargiai paklausiau nežinomo numerio.

– Čia režisierius... – išgirdau pavardę, kurią mačiau kultūros naujienose. – Reikėtų, kad suvaidintumėt mano filme.

Aš, kaip ir visi, visuomet pasiruošęs būti pakviestas į filmą. Na, kaip pasiruošęs. Nesu tokios stadijos, kurios nuolat būna tikri aktoriai, bet, pavyzdžiui, padėkos kalbą, kurią pasakyčiau atsiimdamas premiją už geriausią antro plano vaidmenį ekscentriškoje komedijoje (žinau savo lubas), galvoje laikau. Gal ne kalbą, o jos eskizą.

– Ką reikės vaidinti? 

– Nu, kaip... Jūs vaidinsit savo kultūros atstovą, nes man uždraudė ją, tą kultūrą, aproprijuoti pakviečiant tikrą aktorių, kol yra gyvas bent vienas tos kultūros nešiotojas. O jūs dar gyvas.

– Mano kultūros? Tipo menotyrininkų kultūros?

– Menotyrininkų kultūros? Ne, kokių dar menotyrininkų. Jūs atstovaujate, tiksliau, esate vienintelis nebajoriškos kilmės tik lietuviškai kalbančių lenkų iš Žemaitijos ir gyvenančių Vilniuje kultūros atstovas. Šiaip tokių yra daug, bet visi – bajorai, o jūs – ne.

Šiek tiek įsižeidžiau:

– O kodėl būtent aš – ne bajoras?

– Taip teigia mūsų kultūrinės apropriacijos kontrolės informatoriai, – atsakė režisierius. – Informatoriai teigia, kad save identifikavot šios kultūros atstovu 1994 m. balandžio viduryje, o saviidentifikacijos liudininkai buvo Vytas, Straublys ir Vytukas. Vytas ir Vytukas du skirtingi žmonės, taip?

– Aha, skirtingi.

Aš prisiminiau – Vytukas mums pranešė, kad atsirado Lietuvos bajorų sąjunga, aš ta proga kažkodėl pradėjau agresyviai plėtoti antibajorišką (lietuviškumo kontekste) liniją, kuri baigėsi vangiu pasistumdymu ir, kaip ką tik paaiškėjo, mano kultūrine saviidentifikacija.

– Aš tuomet buvau neblaivus.

– Neblaivumas atitinka jūsų kultūros kodą.

– Net, pasakyčiau, buvau girtas.

– Irgi atitinka.

– O kas tie kultūrinės apropriacijos kontrolės informatoriai?

– Jūsų atveju – Straublio anūkė, ji dirba pas mus, deja. Jai senelis labai juokingai pasakojo, kaip nerangiai stumdėtės su Vytuku ir, kai pralaimėjot, gulėdamas ant šaligatvio ir pusiau verkdamas, visiems pranešėt, kad esat ne bajoriškos kilmės tik lietuviškai kalbantis lenkas iš Žemaitijos Vilniuje. Jai šita istorija įstrigo, juo labiau kad girdėjo ją daug kartų. 

– Aš nepralaimėjau! Tiesiog paslydau. Ir skaudžiai. Kiekvienas mano vietoje apsiverktų.

– Tai irgi įeina į kodą.

– Verksmingumas?

– Situacinis išsisukinėjimas.

Aš pagalvojau ir pritariau – mes, ne bajoriškos kilmės tik lietuviškai kalbantys lenkai iš Žemaitijos Vilniuje, tikrai mokame išsisukinėti įvairiose situacijose.

– O kas dar įeina į mano kultūros kodą?

– Ilgi žili ūsai ir noras nešioti žvejo liemenę.

Pajutau pasididžiavimą savo kultūra. Koks subtilumas! Mes, NBKTLKLIŽV kultūros atstovai, tapatybę formuojame ne primityviais išoriniais ženklais, o nedemonstruojamomis ir, svarbiausia, aplinkai nematomomis emocijomis bei norais. Aš tai žinau, nes tiesiog užvakar „Senukuose“ čiupinėjau šaunią žvejo liemenę su 14 kišenių, bet ir vėl nepirkau, nes kažkaip dar ne.

– Ir tai viskas? Diplomatiškumas, ūsai, alkoholis, žvejo liemenė?

– Ir dar kodui priklauso...

– NBKTLKLIŽV kultūros kodui.

– A? Aaa, jo, supratau. Ir dar NBK... ŽTLŽ?

– Ne, viena „Ž“. Iš kur ten dvi „Ž“?

– Žodžiu, jūsų grupės kultūros kode dar yra pozityvaus kūno masės indekso indikatorius.

– Ta prasme „pozityvaus“? Tai reiškia gerą, priimtiną kūno masės indeksą?

– Ėėė, jo, kaip ir gerą jūsų atveju. Mums tinkamą indeksą. Pozityvumas šiuo atveju reiškia ne mažesnį, o didesnį indeksą.

Susikaupiau ir mintyse performulavau kadaise dietininkų tinklalapyje matytą formulę:

– Tai mano kontekste indekso pozityvumas reiškia antsvorį? Nutukimą? Storumą?

– Negalim vartoti visų šitų žodžių, bet iš principo taip. Na, suvaidinsit? 

– Žinoma, viskas tinka! Bet jums teks palaukti, kol man užaugs ilgi ūsai. Ir juos dar padažyti reikės.

– Vat čia bėdos jokios nėra. Ūsus jums priklijuosim. Jūs, kaip paskutinis NBŽLT atstovas, esate vienintelis, turintis teisę nešioti priklijuotus ilgus žilus ūsus.

– NBKTLKLIŽV. Nieko, dar išmoksit.