Pradedu išpažintimi: vizualiosios kultūros pasaulis man visuomet atrodė mažiau demokratiškas už garsinį. Reginio – simbolio, ikonos, veido – prievolė ir privilegija yra koncentruoti dėmesį ir (perkamąją) galią: televizija nužudė radijo žvaigždę, iš stendo žvelgiantis politiko veidas veikia efektyviau nei debatai forume, memai pakeitė anekdotus. Perduodamos žodžiais ir atvaizdais tiek kasdienybės gairės, tiek atmintis neišvengiamai kažką pameta, nors, ko ge...
× Goda Aksamitauskaitė Su Edvinu Mikulskiu susipažinau prieš kelerius metus – tądien jis iš vakaronės vienoje Vilniaus kavinių išskubėjo į šokių ant stulpo treniruotę ir nuogąstavo (o gal man tik dabar taip atrodo), kad joje yra vienintelis vaikinas. Edvinas baigė grafikos bakalauro ir tapybos magistro studijas, savo tapybos darbą pristatė 2021 m. Jaunojo tapytojo prizo konkurse, jį vėliau dar ir sėkmingai pardavė. Vis dėlto dažniau jį užtiktume su grimo,...
Kiekvienas kūrinys yra ir daiktas, medžiagiškas, atsiradęs konkrečioje vietoje ir apibrėžtu laiku. Fotografė Daiva Kairevičiūtė fiksuoja menininkų dirbtuves, menininką savo dirbtuvėje, o šie – savo dienotvarkę, kūrybos ritmą. Kadaise galvojau: „Oi, rutina – labai negerai!“ O dabar man netgi reikalingas ritmas, pulsas, atsikartojimas. Gyvenu, dirbu, kuriu ne vienoje vietoje: Vilniuje, Dauguose ir Alytuje. Penkias savaitės dienas praleidžiu...
Birželio 3 d. Vitebsko g. 21/23, Vilniuje, duris plačiai atvėręs „SODAS 2123“ kvietė užsukti į menininkų studijas, kuriose jie svetingai pasitikdavo lankytojus ir atsakydavo į visus rūpimus klausimus. „SODAS 2123“ yra kultūros kompleksas, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos įkurta, bendruomeniškumo ir savivaldos principais veikianti vieta. Yra tekę čia apsilankyti porą kartų, tačiau taip ir nepavyko susipažinti su erdve artimiau. Anksčiau š...
Mūza Rubackytė. „Gimusi po fortepijonu“ („Tyto alba“, 2022). Jau ir pas mus sparčiai plečiasi menininkų biografijų meninis ir komercinis laukas. Leidyklos vilioja išsiviešinti ne tik meno kūrėjus, bet ir visokių kitokių menų žvaigždes – garsenybes. Kadaise vienam artimam žmogui mėginau įpiršti genialią idėją – parašyti padorų biografinį romaną apie Egidijų Dragūną-Selą. Tiražas iškart 100 tūkstančių. Deja, neįpiršau....
Restauratoriai, kas mes tokie? Esame profesionalai, jungiantys mokslą, meną, chemiją ir net statybą, tačiau dėl savo vaidmens galėtume būti priskirti gydytojams. Apskritai restauratoriaus kelias ilgas, reikalauja ilgų metų darbo ir nuolatinio tobulėjimo. Todėl pradžioje papasakosiu apie šios veiklos formavimąsi ir raidą Lvive. Kad suprastumėte, kodėl esame tokie, kodėl mūsų kelias individualus. Taikos metu restauravome kultūros paveldą. Darbo buvo daug atsižvelgiant į tai, kad Ukrainoje...
Paroda „Paulis Gauguinas. Kodėl pyksti?“ („Why are you angry?“ – taip pavadintas vienas iš dailininko paveikslų) iki liepos 10 d. veiks Senojoje nacionalinėje Berlyno galerijoje. Joje – Taičio laikotarpiu kurtų P. Gauguino darbų ir postkolonijinę kritiką išsakančių Polinezijos menininkų akistata. Vincentas Van Goghas, Paulis Cézanne’as, P. Gauguinas – nutrinti sovietmečio dailės albumai, kitokio, ne socialistinio ir ne re...
Eglės Norkutės paroda ,,Decision Maker“ („Sprendžiantysis“) Pamėnkalnio galerijoje veikė 2022 m. balandžio 2–gegužės14 d. Įžengusi į Pamėnkalnio galeriją, kurioje, rodos, mintyse gali suskaičiuoti esančias kolonas ir dar nenuėjęs į parodą nuspręsti, kiek ir kaip ant sienų bus iškabintų darbų, sutrinku. Viskas taip pat, kaip visada, bet jaučiuosi patekusi į kažkokias nematomas pinkles. Vaizdingai kliūvu už persidengiančių minčių sluoksnių, skirtingų epochų ir žiūro...
Buvo 1995-ieji. Ką tik baigusi meno mokyklą savanoriavau Australijos paviljone 46-ojoje Venecijos bienalėje. Ant sienų kabėjo menininko Billo Hensono darbai: sutaršytos, niūrios nuogų, tarp automobilių avarijų besiglamonėjančių heroin-chic jaunuolių fotografijos („Be pavadinimo“, 1994–1995). Buvau priimamajame, kai įgužėjo linksma, apie meilę Hensonui ir nekantravimą pamatyti parodą kleganti amerikiečių pora. Jie įėjo, bet po kelių minučių grįžo mirksėdami ryškioj...
Netolygiai nudažyta siena, įtrūkusi siena, subraižytas metalas, sulankstytas metalas, šiukšlės – tai pirminį būvį praradę objektai; pasaulis juos pažymėjo ar netgi sužalojo, ir visai nesvarbu, kaip ir kokia intencija. Esmė ta pati – daiktai susiduria, vienas kitame palieka žymių. Pats fotografavimo momentas primena Sokrato pasitelkiamą pribuvėjos analogiją, tik šiuo atveju tai, kas gimsta, yra niekam nereikalinga, bet, nepaisant to, gyva išraiškingu...