Janis Juonevas (g. 1980) – latvių rašytojas, 2013 m. debiutavęs romanu „Jelgava ’94“. 2014 m. už geriausią debiutą apdovanotas Latvijos literatūros metų ir Europos Sąjungos literatūros premijomis. Šią esė publikavo naujas latvių literatūrinis e. žurnalas „Sans“ (Nr. 1). Veidenbaumui Senuosius – tikruosius – žurnalus galima, pavyzdžiui, užuosti. Gyvuoja nuomonė, kad dabar spausdinamiems žurnalams būdingas geriausias kvapas pasaulyje....
Savąja praėjusių Metų knyga paskelbiau senokai rašytą kūrinį. Tai – Gavriilo Trojepolskio (1905–1995) „Baltasis Bimas Juodoji Ausis“. Jei ne jubiliejiniai rašytojo metai, jei ne mano simpatijos Voronežo žemei, kurioje Trojepolskis praleido visą savo gyvenimą, tas seteris Bimas nebūtų man nė amtelėjęs. Sušaudyto šventiko sūnus, agronomas selekcininkas, publicistas Trojepolskis žymųjį kūrinį parašė peržengęs šeštąją dešimtį. Jei kas mano, kad ta knyga tik (na, gerai, net) apie šunį, apsirinka –...
Pirmą kartą pasirodęs 1920-aisiais, „Plieno audrose“ yra solidžiai dokumentuotas tekstas, paremtas ketverius metus Jüngerio nuolat rašytu dienoraščiu, kurio susidarė daugiau nei 1800 puslapių. Savanoriu į karą išėjęs Jüngeris, tuo metu vos devyniolikos, 1918 metų paliaubas sutiko būdamas leitenantu, šturmo grupės vadu. Jis dalyvavo beveik visuose didžiausiuose Vakarų fronto mūšiuose, buvo keliolika kartų sužeistas. Už drąsą Jüngeris g...
Hannah Arendt. „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“. Iš anglų kalbos vertė Vilius Bartninkas. – V.: „Aidai“, 2015. Arendt knyga nėra „grynoji“ filosofinė studija, blogio fenomeną nagrinėjanti pasitelkus abstrakčias kategorijas. Tai teismo proceso, vykusio Jeruzalėje 1961–1962 m., apžvalga, kurios sutrumpintą variantą filosofė pirmą kartą publikavo žurnale „The New Yorker“. Kita vertus, faktografinė medžiaga tampa pretekstu kelti klausimams apie moralinių kategorij...
Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – V.: „Tyto alba“, 2015. Prieš septynerius metus pasirodęs Kalinauskaitės novelių rinkinys „Niekada nežinai“ („Baltos lankos“) sukosi apie pamatinę temą – pasakotojų bandymus išlįsti iš „karvės pilvo“ (t. y. didžiulės kančios, kylančios dėl prisirišimo prie paties prisirišimo). Suvokdami praradimą kaip galimą pamatinį gyvenimo po gyvenimo nuo...
Kultūrinėje spaudoje kažkodėl įpratome rašyti beveik vien apie lietuviškas knygas. Kaskart nustembu, kad recenzentai jas laisva valia renkasi. O juk vertimai dažnai ir gražiau išleisti, ir kur kas brangesni (vėliau galima parduoti), ir mažiau nuspėjami. Bandyti susidoroti su trimis storais veikalais skatino ir pavyzdingai realizuojama „Kitų knygų“ leidybinė utopija. Bernardo Atxaga. „Obabakoak“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. &nd...
Marcelijus Martinaitis. „Kaip katinai uodega peles gaudo“. – V.: „Alma littera“, 2015. Kažin, kiek teisus buvo Marcelijus Martinaitis, parašęs antidedikaciją „Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių“? Nors virš josios grafiškai dar ir išdidinta, kad čia labiau iš kačių gyvenimo negu iš žmonių, taip pabrėžiant pirmųjų reikšmę, tačiau žmonių šioje knygoje daug, o dar daugiau p...
Andrzej Franaszek. „Miłoszas. Biografija“. Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys. – V.: „Apostrofa“, 2015. Kad susidūriau su nestandartine knyga, pamačiau vos baigęs vakarinio skaitymo procedūrą: Czesławo Miłoszo biografija neišsiteko plyšyje tarp lovos ir sienos, kur tradiciškai nugula visi tądien vartyti skaitiniai. Knygos gabaritai aiškiai nepritaikyti ne tik laikyti už lovos, bet ir sklaidyti gulinėjant: 944 p. apimties veikalą ne itin lengva ilgiau išturėti rankose, nekalbant apie nuolatin...
Trys Vaidoto Spudo (1935–1961) eilėraščių rinktinės Gytis Norvilas yra pareiškęs: „Poetas net be teisėjo nuosprendžio turi būti visada nuošalėje (svarbi pozicija) ir rodyti liežuvį, juoba kai pilni stadionai žiūrovų.“ Nepritapėlis gali pasitraukti iš literatūrinio žaidimo ir nerodydamas liežuvio, kad vėliau grįžtų į poeziją su savo pomirtine knyga (Antano Kalanavičiaus atvejis). Vaidoto Spudo kūrybinė biografija susiklostė kitaip. Jis atidžiai st...
Rašyti mokslinių knygų apžvalgas kultūriniam savaitraščiui – nedėkingas reikalas. Tikrosios (?) – mokslinės – leidinių recenzijos jau parašytos, apsvarstytos ir guli archyve tarp krūvos protokolų bei kitų jų svarbą ir būtinumą patvirtinančių dokumentų. Spaudai pateiktose knygų versijose, matyt, atsižvelgta į dalį šiuos popiergalius rašiusių profesionalų pastabų. Tad mėginimai kažką pridurti, ypač nesant humanitarinių ar socialinių mokslų daktaru, šiuo atveju turi daug šansų būti suprast...