Vacys Reimeris. „...ir jūs pasakysite...“. – V.: „Žuvėdra“, 2015. Naujojo Vacio Reimerio poezijos rinkinio anotacijoje nusakytas žanras ir tematika: „Šioje knygoje daugiau nei du tūkstančiai ketureiliais surimuotų sentencijų... Amžiumi vyriausio Lietuvos poeto (g. 1921 m.) kūrybinėje biografijoje jo vadinamieji katrenai – neretas reiškinys.“ Tikrai: 1999 m. pasirodė V. Reimerio „Katrenai rytui vakarui“, ri...
Antanas Šileika. „Pirkiniai išsimokėtinai“. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – V.: „Versus aureus“, 2014. Pasak autoriaus, tai knyga, kurią jis parašė lengviausiai – be ypatingų kūrybinių kančių, kurioms veikiausiai priklauso ir įkvėpimas. Toks autoriaus prisipažinimas turėtų džiuginti skaitytoją – juk neretai pasitaiko, kad kuo didesnis įkvėpimas apima rašytoją, tuo jo kūrinį sunkiau skaityti. Bet &s...
Šiuolaikinė rusų literatūra pasibaisėtinai neprofesionali – ir tai viskas, ką apie ją galima pasakyti. Ji murkdosi toje pačioje gūdžioje dvasinėje provincijoje, kaip ir Rusijos švietimas, kinematografas, fundamentalusis mokslas ir visos kitos dvasinės veiklos sritys. Kalbėti apie tai baisiai nuobodu. Rusų literatūros neskaito Vakaruose, ja nesidomi Rytuose. Ji seniai nepatyrė sėkmių, apie kurias būtų kalbėjusi visa Rusija. Rusijos knygynuose dažniausiai nėra ką pirkti. I&sc...
Nesupraskit neteisingai – nevykėlės yra ne aptarsimų knygų autorės, o jų sukurtos pagrindinės veikėjos. Rinksimės tarp romanų epicentruose vaizduojamų (1) nevykusios šlykščios gyvos nelaimės, (2) paprastos storos nevykėlės ir (3) kvailos mažos mergaitės, pasiklydusios savo pačios baimių labirinte. Bet mums nesvarbu, kuri iš trijulės didesnė nevykėlė, mums juk įdomiausia, kiek sukurti charakteriai įtikinami ir meniški. Būtina paminėti, kad herojės yra ne tik nevykėlės – jos dar ir emigrantės....
Naujoji emigracijos banga jau sukūrė ir savo literatūrą, į kurią galima pažvelgti kaip į atskirą šiuolaikinės literatūros reiškinį. Didžioji jos dalis – romanai. Siaurindama temą, apsistojau prie XXI a. jaunų moterų sukurtų romanų, kurių herojės yra tokios pat jaunos moterys. Pagrindinė šių kūrinių fabulos ašis – tapatybės klausimai, migracija, išvykimas–gyvenimas svetur–(ne)grįžimas. Naujieji romanai skatina apsvarstyti &sca...
Beveik visi literatūros klasikai – seniai mirę žmonės, ir jiems giliai nusispjaut, kas apie juos sakoma. Daugumai jų kūriniai patinka, nes geri, visiems kitiems – nes klasika. Dar lieka kritikai. Jie turi savo nuomonę, kuri nerūpi niekam, todėl gali rašyti ką nori. Šįkart – apie du „Sofoklio“ leidyklos „Kultinių knygų“ seriją neseniai papildžiusius kūrinius. Joseph Heller. „22-oji išlyga“. Iš anglų ka...
2015 metų Prancūzijos literatūros premijos Prieš daugiau nei šimtą metų anglų rašytojas R. Kiplingas tvirtino, kad „Vakarai yra Vakarai, o Rytai – Rytai, ir jie niekada nesusitiks, kol Dangus ir Žemė nestos prieš Dievo teismą...“ Tačiau stojus globalizacijos epochai, žmogus jau kone kasdien patiria, kaip tos pasaulio šalys ne tik susitinka, bet ir grėsmingai susiduria. Tokį civilizacijų susidūrimą Prancūzija išgyveno 2015 m. sausio...
Rodaan Al Galidi. ,,Autistas ir pašto balandis“. Iš olandų kalbos vertė Birutė Avižinienė. – V.: ,,Gelmės“, 2015. „Ar gerai baigiasi? Tikrai? Žiūrėk man, kad tik gerai...“ – štai tokį pokalbį nugirdau vieną lietingą šeštadienį nedidelėje bibliotekoje. Bibliotekininkė pasidievažijo: „Gerai, gerai...“ ir rūsčioji skaitytoja, ištroškusi gėrio bei teisybės, pagaliau užvėrė duris. Gerai, ak, kaip gerai baigiasi ši knyga – visai nebaugu cituoti paskutiniuosius žodžius: „...ir jie nuvažiavo tolyn...
Juozo Kėkšto šimtmečiui „Paribio poetu“ vadinamo Juozo Kėkšto (1915–1981) recepcijos istorija išskirtinai ambivalentiška: taip iki galo ir nepaaiškėja, ar tai būta tikro poeto, kurio kūryba priklauso lietuvių literatūros kanonui (šitaip žiūrėti siūlo Vytautas Kubilius, suteikęs Kėkštui vietą savo parašytoje XX a. literatūros istorijoje), tačiau yra sunkiau atpažįstama dėl kelių skirtingų kalbėjimo b...
Kadaise teko gyventi prie upės. Nuolat matydavau būrelį seklumon įsibridusių žvejojančių vyrų. Tik vienas – apkūnus ir pagyvenęs – būdavo įsitaisęs ant kėdutės kiek atokiau nuo žuvingiausią vietą apspitusių meškeriotojų. Jis žvejojo leisdamas plūdę palei krantą tokiu atstumu, kokiu dauguma buvo subridę. Likusieji juokaudavo, girdi, tingi seniokas meškerę giliau užmesti, tai varles gaudo. Rodės, perdien tos meškerės nė neištraukia, nepatikrina, ar slieko galas ant kabliuko belikęs, tik sėdi, žv...