Kiek narcisistiška pavadinti apžvalgą savo eilėraščio eilute. Būkit ramūs, tikrai žinau, pripažįstu ir išpažįstu: yra daug geresnės ir, atsižvelgiant į preso temą, siaubingesnės poezijos. Bet vis tiek palieku pavadinime eilėraščio „Mano ragana“ eilutę, kuri it užstrigusi plokštelė sukasi tamsybių kupinoj galvoj. Šįkart preso tema šiurpulinga – rašysiu apie Howardo Phillipso Lovecrafto prozos rinktinę „Tykantis tamsoj...
Laudacija 2018-ųjų Jotvingių premijos laureatei Daivai Čepauskaitei Klausydamasi šią vasarą Biržuose „Šiaurės vasaros“ vakare „baisiai gražaus“ Daivos Čepauskaitės skaitymo ir publikos reakcijų pasitikrinau, ką seniai žinojau – jei kūrinys geras, literatūrai nereikia brangių sklaidos priedų: muzikos, reklamos, dinamiško ar antrinančio vaizdinio fono. D. Čepauskaitės poezijoje gyvenimas ir mirtis, estetika ir bjaurastis, palaima ir nerimas, nuo...
Laudacija 2018-ųjų Jaunojo jotvingio premijos laureatei Gretai Ambrazaitei Neatsimenu, kada pirmą kartą perskaičiau Gretos Ambrazaitės poezijos publikaciją. Bet ji pasirodė ryški kaip ir pati autorė, kurią recenzentai kažin kodėl pravardžiuoja gote. Eilėraščiai labai skyrėsi nuo jos bendraamžių eilių – be banalaus pirmų pasitaikiusių asociacijų srauto. Buvo aišku, kad čia kažko esama, kad toks kalbėjimas galėtų išstumti pilką jaunuoliškų bandymų verlib...
Howardo Phillipso Lovecrafto pavardė atmintyje įstrigo senokai – pirmuosius į lietuvių kalbą verstus jo apsakymus skaičiau iliustruotame mėnesiniame, 1991 m. pradėtame leisti žurnale „Taip ir ne“. Katedros aikštėje stovėdavo nedidelis autobusiukas, kuriame pardavinėdavo žurnalą. Atsimenu, nusidriekdavo nemaža eilė, nes, išlindus iš sovietinio įšalo, tokie leidiniai buvo egzotiška naujiena (populiarumą liudija ir skaičiai: 1991 m. „Taip i...
Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. Vis dažniau lietuvių proza kritikuojama, nes vengia aktualių, šiandienos žmogų ir jo aplinką analizuojančių temų. Vietoje jų prozininkai mieliau renkasi praeitį, abstrakčius, poetiškus viražus apie „simbolines esmes“ ir „pajautas“, arba paties rašančiojo, t. y. rašytojo, ego ir jo kasdienybę fiksuojančius dienoraštiškus pas...
Ruth Hogan. „Pamestų daiktų saugotojas“ Debiutinį Ruth Hogan romaną „Pamestų daiktų saugotojas“ tiksliausiai nusako epitetas „literatūrinis limonadas“ – šią frazę ištaria vienas veikėjas, apibūdindamas optimistinius ir lengvo turinio pasakojimus. Literatūrinio R. Hogan limonado receptas primityvus: gana stereotipiškos meilės istorijos atskiedžiamos lašeliu mistikos – taip pretenduojama į maginio realizmo paradigmą. Vis...
Jauna poetė iš Naujosios Zelandijos Hera Lindsay Bird (g. 1987) pati sau netikėtai tapo pasauline žvaigžde. Provokatyviais, linksmais, organiškais eilėraščiais išgarsėjusi poetė vasaros pradžioje tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ kvietimu Lietuvoje skaitė savo kūrinius, bendravo su gerbėjais ir dalijosi ateities planais. Kalbėjomės apie poezijos autobiografiškumą, „stand-up“ žanrą, mėgstamus rašytoju...
Prancūzų rašytojui François-Henri Désérable’iui vos 31-eri, o jis jau trijų kūrinių autorius. Trečiasis, daugybei premijų nominuotas, romanas „Toks ponas Piekielnis“ jau išverstas ir į lietuvių kalbą. Nors gimtojoje šalyje F-H. Désérable’is – pripažintas autorius, prancūzų literatūra nesidomintiems lietuviams gali tapti stebinančia naujiena. Net internetinė paieška leidžia manyti, jog į tarptautinius lit...
Štai knyga. Romanas, kaip skelbia antraštė. Bet ar Narcizas gali parašyti romaną? Klausimas retorinis. Romano – meilės linijos – knygoje nėra. Narcizas myli tik save. Šiek tiek šeimą, šunį – kaip savo dalis. Narcizo nuomonė apie save – pati geriausia. Todėl yra ne jis, bet Jis. Jis taria. Jis rašo. Narcizui atrodo, kad kiekvienas Jo Žodis reikalauja Kalno. Kiekviena mintis – Pergamento. Todėl Narcizas rašo ir ž...
Karas yra civilizacijos dalis. Nuo Homero papasakoto Trojos karo laikų rašytojai bando literatūroje įamžinti karo vaizdinius. Kiekvienas, kaip ir Tukididas, kuris buvo įsitikinęs, kad „Peloponeso kare“ aprašė žiauriausią kada nors vykusį konfliktą, mano, jog regi apokalipsę. Todėl karą vaizduojanti literatūra suteikia puikią progą suprasti ne tik istorinę praeitį, bet ir nūdienos pasaulį. Ernst Junger. „Plieno audrose“ 1909 m. Filippo Tommaso Marinetti pas...