Javieras Maríasas (g. 1951) – vienas garsiausių šiuolaikinių ispanų romanistų, nebijantis pasijuokti iš savęs, mėgstantis detektyvines linijas, psichologinę analizę, Ispanijos karališkosios akademijos narys. Pirmąjį romaną išleido 1971 m., į lietuvių kalbą išversti du didžiulio pasisekimo sulaukę kūriniai „Tokia blyški širdis“ ir „Įsimylėjimai“. 2017 m. išleistas naujausias, 15-as rašytojo romanas „Berta Isla“. Anksčiau teigėte, kad rašyti moters vardu jums nepatogu. Naujausiame romane...
Turbūt nieko nėra bjauriau, nei sieti kūrinį su kokia nors plačiai vulgariosios žurnalistikos aprašyta aktualija, kurioje paprastai susimaišo viskas – ir teisiųjų patetika, ir kraujo (atsiprašau, teisingumo) troškimas. Tačiau Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas su tokia aktualija ir nėra sietinas. Visų pirma, dėl stiliaus, kuris yra tyras ir gležnas, netgi kiek senamadiškas, be jokio kriminalinio patoso ir trilerio dramatizmo. Be to, siužetas – gražus, poetiškas, sveikai didaktiškas,...
Vis pagalvoju, koks iš tiesų turėtų būti proletarinis romanas. Tarybiniais laikais toks klausimas nekildavo, nes žodis „proletaras“ buvo taip ideologizuotas, kad nesinorėjo nieko bendra su juo turėti. Reikia pri(si)pažinti, kad lietuvių literatūroje nė vieno romano negalėčiau pavadinti proletariniu. Žemaitė šiam žanrui buvo artima, bet labiau įvaizdžiu, ne tekstais, kuriuose dominuoja su buržuazine morale ir didaktizmu susijusios temos ir motyvai, o diskriminacija nėra siejama su kapitalistinė...
Mano recenzijos pavadinimą autorė veikiausiai pavadintų tingia asociacija. Tiesą sakant, naujosios Giedros Radvilavičiūtės knygos gimimo ilgai laukiau net nenutuokdama apie būsimą pavadinimą. Ilgo laukimo pasekmė – lėtąjį rašymą praktikuojančios ir ginančios autorės knygą pasitikau su didžiuliais lūkesčiais. Jų dydį lėmė ir tai, kad po antros eseistės knygos „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ (2010) aš, kaip turbūt ir daugelis, likau užliūliuota tekstinių mezginių bei ardinių, darbščių asociacijų,...
Hera Lindsay Bird (g. 1987) – poetė iš Velingtono (Naujoji Zelandija), „New Generation“ premijos laureatė. 2016 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Hera Lindsay Bird“ (Victoria University Press, 2017 m. perleista Penguin UK), 2018 m. išleido „Išlepink mane į pragarą ir atgal“ („Pamper Me to Hell & back“, The Poetry Business). Išpažintinei poezijai artimi eilėraščiai prisodrinti šnekamosios kalbos intonacijų, ironijos, hiperbolizuoto sentimentalumo bei žaismingai interpretuojamos gotiškos vaizd...
Mario Vargas Llosa. „Penki kampai“ Ši knyga galėtų tikti atokesnių Lietuvos rajonų gyventojams, susiruošusiems į Suvalkų apylinkių parduotuves: 3–4 skaitymui skirtos valandos, per kurias įveikiamas naujausias Mario Vargaso Llosos romanas, išgelbėtų nuo žvalgymosi pro langą. Skaičiusiems anksčiau į lietuvių kalbą verstas prozininko knygas toks pasiūlymas nuskambės keistai – juk kalbame apie rašytoją, kurio kūrybos įtaiga slypi žaismo, intelekto ir utopijos ženklų įvairovėje. Tad dėtis „Penkis...
„Ši šalis buvo nuausta iš šnabždesių ir paslapčių“, – apie Burundį rašo Gaëlis Faye. Bet juk ir Lenkijai toks apibūdinimas tiktų, ir Lietuvai. Sakytum, parašė tuos žodžius Oskaras Milašius, nežinia kodėl man vis dažniau besivaidenantis. Šį kartą pasakosiu apie knygas, dėl kurių visa gerkle šūkauti nedera – jautrūs, saviti tekstai, verti pasikuždėjimo. Tai istorijos apie karą ir taiką, apie pasaulį, sudūžtantį ir šukėmis pažyrantį į mažesnius pasaulius – artimus, suprantamus, savus. Tačiau vieno...
Šioje konferencijoje ir šios problemos kontekste žaismingumas atsiduria tarp... geros poezijos, blogos poezijos ir kliedesių. Gera poezija tebūna kažkur panteone, blogoji tegul dega pragare, o kliedesiai nusipelno atidesnio dėmesio. Pavadinti reiškinį ar tekstą kliedesiu – nereiškia sumenkinti. Kartais patys poetai kliedesiu pavadina kokį nors protu nesuvokiamą smagumą. Galbūt jis ir atspindi žaismingosios poezijos esmę? „Poezijos pavasario“ almanache apie žaismingumą rašę literatūrologai ir p...
Pradžioje šis tas apie dulkes. Prisnūdau dieną, o kai keldamasis vėlyvą popietę ir galvodamas apie tekstą, kurį turiu parašyti ir kuris nesirašo, krestelėjau antklodę, saulėje sukilo dulkių stulpas. Iškart aišku, kad būtent dulkės taps pagrindiniu personažu, jomis nuklosiu vis dar tuščią kompiuterio ekraną. Būdamos vienu nuobodžiausių dalykų, dulkės nėra įveikiamos. Tikėtis laimėti mūšį su dulkėmis galėtų nebent koks pamišęs inspektorius Monkas. Kad ir kiek vaikščiočiau įsitvėręs siurblio ar rop...
Ne vieną dešimtmetį mūsų šalių rašytojų, menininkų, intelektualų darbas buvo puoselėti ir saugoti ankstesnių kartų kultūros paveldą, perteikti jame glūdinčią orumo, atvirumo ir laisvės dvasią. Tai rimtas užsiėmimas – tikrai ne juokai. Be to, mūsų skaitytojai buvo puikiai įvaldę skaitymo tarp eilučių meną, nes tik jis padėdavo išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp nepageidaujamo cenzūros dėmesio ir galimybės pasakyti kažką prasminga. Tad visai natūralu, kad iki šiol manome, jog dvasiškai vertingi dal...