Norvegijoje gyvenantį belgą rašytoją apsėdęs tradicinis Azijos akmenų menas gongshi atskleidžia gamtos ir meno priešpriešą. Iš Kinijos atvežtas gongshi ant medinio postamento, XVIII–XIX a. Metropoliteno meno muziejus („Wikimedia Commons“ nuotr.) Vaikystėje dauguma rinkdavome akmenėlius − kaip ir plunksnas, kriaukles, sraigių kiautus. Vieni paaugę nustojome tai daryti, o kiti renka toliau. Likimas lėmė, kad užaugau vietoje,...
Kodėl publikuojami anoniminiai tekstai? Tokia praktika jau seniai gyvuoja kultūrinėje spaudoje, bet štai jau ir nacionalinis transliuotojas skelbia kultūros įvykių apžvalgas, pasirašytas paslaptingųjų Experčių. Ar nuslėpta autorystė – racionali strategija, leidžianti kalbėti apie asmenis ir reiškinius kandžiau, atviriau, ar visgi anachronizmas, parodantis, kad atsakyti už savo nuomonę (gal net ją turėti) taip ir neišmokome? Ką apie anoniminius tekstus mano ir ko...
Nelygybė, išryškėjanti vertinant liaudies pasakų herojų Espeną Pelenių (norv. Askeladden) ir Henriko Ibseno Perą Giuntą, yra raktas, padėsiantis suprasti pagrindinį norvegų visuomenės paradoksą: jų nepaaiškinamą meilės ir neapykantos santykį su Jantės įstatymu. Theodoro Kittelseno iliustracija pasakai apie Espeną Pelenių ir trolį, 1900. Norvegijos nacionalinio muziejaus arch. Atsižvelgiant į tai, kaip palankiai vertiname norvegų visuomenę, galima ją apibū...
× Célia Laborie Tvirta ir kone neribotą kiekį kartų perdirbama medžiaga – vienkartiniam plastikui pamažu traukiantis iš parduotuvių, kartonas, anksčiau naudotas tik pakuotėms, šiandien yra vis plačiau naudojamas „Žiūrėkite, ką radau! Koks gėris! – džiūgauja Kitty Naslin, o jos mokiniai pritariamai šūkteli. – Gulėjo sau prie konteinerio“, – išdidžiai rodydama televizoriaus pakuotę, kurią rado prie savo dirbtu...
Naktinio gyvenimo plakatai nėra vien informacinės priemonės – jie atspindi socialinius ir kultūrinius laikmečio pokyčius, dizaino tendencijas, vizualinę estetiką. Vakaruose klubinės kultūros vizualinė raiška išsamiai nagrinėjama įvairiuose leidiniuose, tačiau pas mus ši tema mažai tyrinėta. Bendradarbiaudama su fotografu Andrew Mikšiu, rengiu leidinį „Vilniaus naktinio gyvenimo grafika 1992–2024“, kuris užfiksuos tris dešimtmečius...
Aną dieną stoviniuojant kojinių skyriuje „Maximoje“, šalimais buvęs vyras paklausė: „Eto mužskije?“ ir atkišo mėlynai languotas kojines. Taip, burbtelėjau. Nenorėjau trikdyti jo jau ir taip įsibėgėjančios vyriškumo krizės. Būtinybė atskirti vyriškus dalykus nuo moteriškų yra viena iš moterų seksualizavimo priemonių. Moteris yra moteris (kìta nei vyras), nes ji visų pirma yra suvokiama per seksualumo prizmę. Per visą savo paaugli...
Ne vieną dešimtmetį Big Tech „pardavinėjama“ nuostabi ateitis pati savaime nebus nei šviesi, nei išlaisvinanti. Justino Stacevičiaus nuotr. Kadaise, mūsų egzistenciją vis intensyviau apraizgant internetui, iš posovietinių visuomenių virtome informacinėmis. Spartėjantys komunikacijos srautai ilgainiui transformavosi į globalesnius tinklus, į socialines medijas. Vis dėlto, kaip teigė keleto dešimtmečių kapitalizmo...
Šiais laikais įprasta teigti, kad nerimaudami dėl karo grėsmės „neturime laiko“ gilintis, rūpintis žmogaus teisėmis, demokratija, nes svarbiausia tampa nacionalinis saugumas. Teodoras Adorno, vaizduojamas Justuso Beckerio ir Oğuzo Şeno freskoje Frankfurte. Vysotsky nuotr. („Wikimedia“) Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui iškilo klausimas – kaip civilizuotu vadinamo pasaulio centre tapo įmanoma tokio masto katastrofa? Pirmasis pasa...
Vaikštau po Lietuvos didmiesčius ir stebiu jų kaitą – erdvės darosi tvarkingos, reprezentatyvios. Šitos vietos nebeatpažįstu, šito namo nebėra, o čia žiojėjusi skylė užpildyta stikliniais langeliais. Mintimis nusikeliu į man gerai pažįstamą miestą su dar nesutvarkyta architektūra ir nerakinamais kiemeliais. Kadaise su keletu draugų turėjome pomėgį landžioti po apleistus pastatus, ir lipdukas „piktas šuo“ mūsų neatbaidydavo. Kartais tas ženkliuka...
Kaip mes žaidėme karą Esu išlikėlė nuo tų laikų, kai vaikai kiemuose dar žaisdavo karą. Šios rūšies žaidimai, kaip ir viskas, kas tiesmukai konkurentiška, man ne itin patiko. Betgi kaimo pradinės mokyklos (ir mano tetos, dirbusios ten mokytoja, ūkio) kieme likusi su dviem pusbroliais irgi kariaudavau. O ką daryti? Išlikimo instinktas verčia prisitaikyti. Tą suvokia net mažiausieji. Nepamenu, ar kada žuvau, bet nepalieka mintis: ano gyvenimo žaidimai man pana&...