Nusprendžiau pažvelgti į šiuolaikinį lenkišką kaimą per riedlentininkų prizmę. Pats augau mažame miestelyje ir, kaip daugelis mano pažįstamų, išsikrausčiau į didelį miestą. Personažų ieškojau riedlentininkų forume feisbuke, paskelbiau įrašą, kad norėčiau su fotoaparatu aplankyti kaimų skeiterius. Nenorėdamas nieko įbauginti ar išgąsdinti pridūriau, kad triukų nefotografuosiu. Po pusvalandžio atsirado keliasdešimt norinčiųjų iš visos...
1998 m. spalį apsilankiau Czesławo Miłoszo poezijos vakare, kuris vyko Nacionalinio teatro Bogusławskio salėje. Visi keli šimtai vietų buvo užimta, atmosfera pakili (Miłoszas – poezijos popiežius), taip pat stulbino, kad į renginį susirinko daugybė labai jaunų žmonių. Paskutinėje vakaro dalyje nobelistui buvo galima užduoti klausimus. Į jį kreipėsi jauna mokyklinio amžiaus mergina. Ji sėdėjo netoli manęs, mačiau, kaip dreba imdama mikrofoną. Balsas irgi drebėjo, trūkinėjo. K...
Irena Wiszniewska ne tik rašo su žydais susijusiomis temomis, bet ir daugiau nei 20 metų kuria gatvės meną – gatvėje pasakoja istorijas, sukurtas pagal praeivių pateiktus žodžius. Ji tai darė Lenkijoje, Maroke, Madagaskare, Ukrainoje, Prancūzijoje. Spausdiname jos tekstą apie pasirodymą Varšuvoje. Troškinys „Na, ir kaip ten, Bożenka?“ „Normaliai, kaip visada!“ Nepaklausiau Bożenkos, kaip ji supranta normalumą, bet matydama ant žemės i&sc...
Specialiai „Literatūrai ir menui“ Reportažas rašytas 2024 m. liepos 28–rugpjūčio 14 d. „Ar bombarduoti kitą valstybę yra legalu? Lai į šį klausimą atsako ne libanietis, atsakykite jūs, atstovaujantys tarptautinei bendruomenei“, – užtikrintu, tačiau mandagiu balsu sako garsi advokatė, gimusi ir augusi Beirute. Kaip ir daugelis, galinčių sau leisti, ji taip pat nusprendė palikti miestą ir persikelti į kalnus, kur saugiau. Kalbamės praėjus vos kel...
Šiandien protestuotojus dėl klimato kaitos meno galerijose galime smerkti. Kada nors, matyt, teks ir suprasti. Ar iš tiesų taip blogai jaučiatės? Šį retorinį klausimą mintyse užduodu klimato aktyvistams, didžiuosiuose Europos muziejuose rengiantiems išpuolius prieš meno šedevrus. Ar iš tiesų tokiu būdu atkreipsite dėmesį į aštriausias pasaulio problemas? Gal galite to didesnio dėmesio sau ir šoko efekto visuomenei ieškotis ne...
„Teikdami pirmenybę anglų kalbai puoselėjame ne tarptautiškumą, o vienos kalbos ir vieno mąstymo būdo įsigalėjimą“, – rašo lingvistas ir kelių negrožinių knygų autorius Janne Saarikivi. Išsilavinimo filosofija suomių kalba ir periferijų tyrinėjimai padėtų geriau suprasti mus supančią tikrovę. Suomiakalbiai galvoja suomiškai, tačiau neretai procesas vyksta atsainiai, slapta ir gėdijantis. Mokydamiesi universitete, meno akademijoje, netgi rašyd...
Pirmą dalį kviečiame skaityti čia. Važiuodama taksi iš Šalčininkų į Dieveniškes, rankose varčiau savo naująjį pasą, apžiūrinėjau lenkų tautybės įrašą. Jis vis dar atrodė svetimas, juk tautybė glaudžiai siejasi su kalba, o mano ir lenkų kalbos santykis – netolygus. Vaikystėje gerai kalbėjau lenkiškai, daug laiko praleisdavau su lenkakalbiais seneliais iš tėčio pusės. Senelis, atrodo, lietuviškai net nekalbėjo, bet viską suprato. Neteku...
Ryte per Atlantą pasatų vėjų nešamos Sacharos dulkės tirštai užkloja horizontą. Uždarau visus langus, tačiau dulkės prasismelkia pro mažiausius plyšelius. Nuo jų neįmanoma pasislėpti. Kasmet Bodelė įduba (Depression du Bodélé) Čado šiaurėje, ties pietvakariniu Sacharos pakraščiu, išmeta į atmosferą apie 182 mln. tonų dulkių. Pilkumoje pasislepia kalnai ir vandenynas. Ispanai Afrikos dulkių audrą vadina kalima (calima). Peizažo kismas a...
Su Lietuvos nacionalinio muziejaus vadove, skaitymo skatinimo kultūros pradininke ir daugelio Lietuvos kultūros politikos tobulinimo idėjų kūrėja bei įgyvendintoja, mokslo populiarinimo knygos „Gintaro kelias“ autore Rūta Kačkute kalbasi Andrius Jakučiūnas. Pažįstu tave pirmiausia kaip vizionierę, nuolat mąsčiusią apie kultūros politikos tobulinimą. Bet pastaraisiais metais tavo veikla labiau susijusi su kultūros politikos įgyvendinimu – vadovauji Lietuvos nacionaliniam muziej...
Prieš keletą metų ruošiausi kelionei į Ameriką ir atvykau į Vilniaus pasų poskyrį pasidaryti paso. Atsisėdau priešais vyresnio amžiaus moterį, ji ilgais nagais klaksėjo per klaviatūrą ir žymėjosi mano atsakymus. Ramų pokalbio ritmą nutraukė jos klausimas: „Ar norite, kad pase būtų įrašyta jūsų tautybė?“ Sutrikau, šis klausimas užklupo netikėtai. Galvoje blaškėsi mintys: ar kas nors atkreips į ją dėmesį, ar ji man trukdys, kam ši inform...