S-keltininkai


  Santykis su vaikais kažkuo panašus į santykius su savais tekstais. Parašai juos, įdedi visą save, o jie tampa nepriklausomi ir gyvena savo gyvenimą nepaisydami autoriaus intencijų ir pageidavimų. Atsakai už savo vaikus, bet kartu supranti, kad jų vaikystė – tai tik įžanga į savarankišką suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau žvelgdamas iš patirties perspektyvos galiu konstatuoti, kad nesiliauju buvęs vaiku, nors jau esu tėvas ir senelis. Bendraudamas su mama vi...


  Muziejuje prie stalo užsimezgė kalba apie veidrodinius neuronus. Galima sakyti, jie yra instrumentas, kuriuo mokomės arba kuriuo jaučiame empatiją: tam tikra neuronų motorika, perduodanti elgseną, būseną, esatį to, ką mato. Įvairūs atlikėjai kartais tvirtina, kad pasisemia energijos iš publikos ar, atvirkščiai, kad publika jaučia artisto energiją (tebūnie ir Marinos Abramović). Tą patį vakarą skaitinėjau Antoniną Artaud – knygoje „Teatras ir jo antrininkas&ldq...


  Rudenį grįžtame į miestą. Tie, kas vasarą keliavo, tie, kas čia anksčiau negyveno, ir netgi tie, kurie niekur nė nebuvo išvykę. Į miestą grįžtame kaip socialinės būtybės, produktyvūs individai ir kaip neatskiriama, bet savęs dar neatpažįstanti, miestiško peizažo dalis. Grįžę turistai jau nebegali atsikratyti kelionėse įgyto įpročio kolekcionuoti pavienius estetizuotos kasdienybės fragmentus; ir taip šimtus kartų regėtame mieste dėl inercijos patys tampa turistais....


Eugenijus Ališanka. Lapkritys

2022-11-09 20:07:15

  Taip, lapkritys, nesuklydau, nesu koks „Delfio“ autorius, patingintis užmesti akį į savo tekstą antrąsyk, o portalui redaktorius, atrodo, tokia pat prabanga, kaip pašalpiniams knyga. Beje, pastarąjį klausimą nesunku būtų išspręsti – „Maisto bankas“ galėtų rinkti ne tik makaronus ir aliejų, bet ir knygas. Dažnas humanitaras, pats nuolat ieškantis parduotuvėse nuolaidų, su malonumu pasidalytų knygomis, kurios, tuštindamos pustu&s...


  Ar jūs nepasiilgote rutinos? Galvoju, man jos pastaruosius pustrečių metų labiausiai stinga. Nepasakyčiau, kad rutinos reikia kaip vandens ar miego. Arba kokio būtino maisto produkto, kurio staiga suvoki neturįs būtent tuomet, kai pradedi namie ką nors gaminti ir keikdamas savo aplaidumą išsyk keliauji į parduotuvę. Bet kone kasdien patenku į situacijas, kai tikrai norėčiau, kad viskas vyktų jei ne gerokai, tai bent šiek tiek monotoniškiau. Nors apskritai, žinoma...


  Ateina žmogus su virve į barą. Joniškėlyje, kur augau, kiekvieną rugsėjį, nustatytą savaitės dieną, veikdavo obuolių supirktuvė. Aikštėje, šalia apleisto sodo, nuo pat ryto kaimynai tempdavo maišus, kraudavo į krūvas ir laukė vakaro, kai atvažiavus milžiniškam sunkvežimiui obuoliai bus pasverti ir supilti į priekabą, paskui išdalinti pinigai nuguls piniginėse, o tada pavirs kitais džiaugsmais bei stebuklais. Mums, paaugliams, obuolių supirktuvė...


Dalius Jonkus. Poezija po Bučos

2022-10-24 20:53:05

  Mąstydamas, ką galima pasakyti tema „Poezija po Bučos“ pirmiausiai pagalvojau, kad reikia kalbėti apie poeziją karo metu. Reikia apsvarstyti tokius klausimus: ar įmanoma kurti poeziją kai žudomi žmonės? ar keičiasi poetinio žodžio prasmė karo sąlygomis? ar poezija gali būti ginklas? Daugeliui poe­zija ir karas galbūt atrodys nesuderinami. Yra net posakis, kad prabilus ginklams mūzos nutyla. Gintaras Grajauskas esė „Karo metų lyrika“ suformulavo mintį: &bdqu...


  „Pora ar lišnas?“ – vaikystėje klausdavo bobūnė, spausdama rankoje saują riešutų. Jeigu mudu su broliu neatspėdavome, jų negaudavome, tačiau pernelyg nesikrimsdavome, nes po kelinto karto vis tiek atspėdavome. Ir riešutų gaudavome daugmaž po lygiai. TAigi, kad ir kaip žiūrėtum, bet kuris atsakymas nebuvo nei blogas, nei geras, tiesiog žaidėme, mums reikėjo šiokios tokios intrigos, o dėl rezultato nesukome galvos. Žinojome, kad anksčiau ar...


  Kalbant apie mizoginiją, Chantal, keistas dalykas, kad nėra visiškai aišku, kas mizoginiška, o kas – ne. Pavyzdžiui, jei mane užknisa žmona, ar aš mizoginiškas? Nemanau. Tačiau ar galiu būti tikras? Nepaisant visų pastangų suprasti, aš jaučiuosi tik dar piktesnis nei anksčiau... kai laidydavau mizoginiškus juokelius – linksmai ir draugiškai. (...) Ką galiu tau pasakyti, Chantal? Nebesijaučiu savimi. Aš sutrikęs....


  Vasarą praleidau Klaipėdos priemiesčiuose. Stojus karštesniam orui čia pagausėdavo žmonių, bet šiaip buvo tuštoka ir vėjuota. Rytais, prašlavęs pernakt kritusius vabzdžius ir sudžiūvusius lapus, su arbatos puodeliu rankose pro langą stebėdavau, kaip žaidžia kaimynystėje gyvenantys vaikai arba savivaldybės įmonės vyrukai, nepaisydami viešąją erdvę užtvindžiusių debatų, skuta žolę, arba pro šalį ant elektrinio paspirtuko prašvilpia parkav...