S-keltininkai


  Istorija nutiko senais gerais išsivysčiusio socializmo laikais, kai man buvo gal penkiolika. Su bičiuliu vidury dienos mėtėme kamuolį į krepšį, ir staiga prie mūsų išdygo keli vyresni pacanai. Vienas jų, išsitraukęs drūtą peilį, pasiūlė mano bičiuliui eiti su jais į laiptinę ir ten „pasišnekėti“. Bičiulis matė juos pirmą kartą, su jokiomis gaujomis reikalų niekada neturėjo, tad išsigandęs tik aiškino, kad jie kažką supainioj...


  Mano kūnas persikraustė iš šalčio į šilumą. Iš pečiumi kūrenamos trobos į centrinio šildymo apgobtą butą. Paaiškėja, kad kūnas šilumoje atsipalaiduoja – nusileidžia pečiai, išsitiesia nugara. Kiekvienas rytas toks pats šiltas. Nors troleibusai pravažiuoja beveik po langais, jų cirpimo visai negirdėti. Garsai dieną ir naktį identiški – vientisas prislopintas miesto ūžimas. Laiko nematuoja nei varnėnai, pa...


  Per pandeminį karantiną užsidaręs namie ar vaikščiodamas vienas tuščiomis miesto gatvėmis pajaučiau, koks svarbus kūniškas santykis su kitais. Galvojau, kad dažnai savo kūnišką buvimą su kitais suprantame taip, tarsi tai būtų tik vienas šalia kito pastatyti ir erdviniu nuotoliu atskirti daiktai. Straipsnyje „Interpretacijų konfliktas ir bendruomeniškumas“ („Literatūra ir menas“, Nr. 15, 2021 09 10) kritikavau įsigalėjus...


  Neišvengiamai artėja diena, kai teks persukti laikrodžius. Bent jau man teks pasikrapštyti su mechaniniu šveicarišku, kitiems, išmanesniems, viską sutvarkys kosmosas, tiksliau, jame ratus sukantys plika akimi neatpažįstami skraidantys objektai. Ne pirmas kartas, su rutina vis leng­viau susitaikau, bet džiaugsmo nedaug. Net draudikai skelbia, kad kelias dienas po laiko persukimo padidėja avaringumas, o ekonomistai tvirtina: kuo ilgesni vakarai&nbs...


  Stebėtina, bet esama vilniečių, tikrųjų senbuvių, kurie nežino, kur sostinėje stovi paminklas Vytautui Didžiajam. Nors gal ne, nieko čia stebėtino nėra. Aš pats kaskart pamatęs pagal praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtą prototipą nulietą didžiojo kunigaikščio figūrą, įkurdintą Gedimino kalno papėdėje, sutrinku – kažkas čia ne taip. Pati skulptūra – monumentali, profesionali, ikoniška: Vytautas Didysis čia b...


  Apie Holokaustą kalbėti nėra patogu. Galvodamas apie savo susidūrimo su šiuo įvykiu patirtį pastebiu, kad apie tai nenorėjo kalbėti nei mano tėvai, nei seneliai. Tačiau netiesiogiai iš pokalbių sužinojau, kad mūsų šeima vienaip ar kitaip tuose įvykiuose irgi dalyvavo. Teta papasakojo, kad mano močiutė, kurios asmeniškai nepažinojau, gyvendama karo metais Šiauliuose kurį laiką nedideliame savo namų sandėliuke slapstė žydaitę. Iš mamos sužinojau...


  Ar jums neatrodo, kad viešoji intelektualinė pozicija nejučiomis nugravitavo į nuostatą, kurią galima apibend­rinti: „Visuomet sakyti ne!“ Kaip tai nutiko – sunku atkurti, veikiausiai po truputį, pamažu, sakyčiau, nepa­stebimai. Tarsi buvo niuansų, kažin kokių sąlyčio taškų. Bendrumų. Galiausiai dėl temų, kuriomis blefuojantis pagautas, prelegentas nusijuokdavo ir, jei nepripažindavo neišmanymo, bent patylėdavo. Ir staiga to nebeliko. Na,...


  Lietuvos visuomenės emocinis raštingumas pasiekė aukštesnį lygį. Kadaise emocijos menkai kam rūpėjo, dabar jų reikšmė imama pripažinti. Štai sakoma: „Žmonės yra pikti ir nusivylę, todėl turime juos išklausyti.“ Įdomu, kad dažniausiai tokios frazės suskamba tuomet, kai minia ne šiaip sau pyksta, o reiškia agresiją. Pastaruoju metu kalbama apie judėjimų, tokių kaip šeimos maršas, dalyvių pyktį. Neteko girdėti, ka...


  Tas saldus žodis „atostogos“. Paauglystėje vasaros laukdavau labiau negu siuntinio iš Amerikos per Kalėdas. Atostogos, saldžios kaip žemuogių sauja: jūra, Bebrusų ežeras, knygų kalnai ir šiaip laisvė, su kuria net nežinodamas, ką daryti, galėjai gyventi kaip Miunchauzenas nuotykių kupinoje galaktikoje. Vėliau atostogos žadėjo kelionių į kalnus, į kitas šalis, į tolimiausius žemynus. Ir štai atėjo kovidinė vasara su hibridiniais elementais &ndash...


    Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentą“ skaičiau plaukiodama 30 metų prisiminimų, apmąstymų, vertinimų ir pervertinimų lauke. Taip knygos skaitymas virto dar viena subjektyvia tiek knygos, tiek jos autoriaus, tiek savo gyvenimo peržvalga. Neprisimenu tos 1990-ųjų balandžio dienos, kai pirmąkart susitikau su Redaktoriumi. Prisimenu iš karto po to buvusią pirmąją darbo dieną vos prieš kelis mėnesius naują vardą gavusiame „Lietuvos ryte“...


Draugai