Metų pabaiga ir Naujųjų pradžia, atrodytų, tik simbolinė riba, neturinti kiek didesnės reikšmės žmogaus gyvenime. Tačiau laiko ritmas, metų laikų kaita iš tiesų suteikia tam tikrus rėmus, net jei nesilaikai visų su religiniais papročiais ir tradicijomis susijusių ritualų. Man metų riba yra galimybė apžvelgti padarytus darbus ir svarbiausius įvykius. Ne tik todėl, kad reikia patekti įvairias mokslinės veiklos ataskaitas, bet ir todėl, kad laikas tarsi sulėtėja ir i&s...
Štai ir praėjo. Vieni parėkė, pašvilpė, kiti pasmerkė, pakeikė (aš pritariau pastariesiems). Kas toliau? Mitingas Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją? Jau dabar rašomi planai, kaip tą ar aną nušvilpti. Nes neva valdžia su anais nekalba, tai ją pasiekti tik per mitingus ir įmanoma. Jeigu po rugsėjo maršų dar kažkas bandė draugams aiškinti, kaip reikia kalbėtis su nuskriaustaisiais ir kad „elitas per daug pasmerkė runkelius“ (vartojan...
Neuždegiau lange žvakutės. Neįsisegiau į švarko atlapą žydros neužmirštuolės. Tiesą sakant, nepamenu, kada paskutinį kartą vilkėjau švarką, bene per tėvo laidotuves. Sausio 13-osios išvakarėse pabėgau į kaimą, užuot traukęs prie televizijos bokšto ar Seimo laužų, užuot dalyvavęs Laisvės gynėjų dienos minėjime. Ar bent apsilankęs Antakalnio kapinėse – juk lydėdamas žuvusiuosius į paskutinę kelionę 1991 m. buvau šventai pasižadėjęs kasmet...
Nemėgstu keliauti avialinijomis, nes lėktuvai nenusileidžia Lenkijos degalinėse. Patogiausia būtų geležinkeliais, bet apie traukinius į Varšuvą – tik kalbos, tad lieka autotransportas. Teoriškai įmanoma kirsti Lenkiją vienu degalų baku – priklauso nuo automobilio ir vairuotojo ekoįgūdžių, bet nepasitaikė nė vienos kelionės, kad vairuotojas būtų polonofobas ir sumurmėjęs „Lenkijoj nestosim“ lėktų kaip akis išdegęs iki vokiečių, čekų, slovakų...
Didelė dalis visuomenės išsigando, esą Europos Sąjunga nori atimti šv. Kalėdas, mat pasiūlė jas vadinti tiesiog žiemos šventėmis ar šventiniu laikotarpiu. Galėtume daug apie tai diskutuoti, bet kam? Prekybos centrai seniai šią dilemą išsprendė pasirinkę vartoti šventinio maratono terminą. Ekranas nušvinta. Visi laksto nešini didelėmis brangiomis žuvimis, ištaigiais patiekalais ir kruopščiai atrinktomis dovano...
Šeštadienį prieš Kalėdas buvau prekybcentryje. Pusšimtis interesantų rikiavosi prie dovanų pakuotojų. Šalia baltai ir kremiškai aprengtas dešimties asmenų choras trimis ar keturiais balsais giedojo „veni, veni, Emmanuel“. Kvepalų pardavėjos ir pardavėjai vėduodami baltais lapeliais erdvę sodrino parfumais. Prisiminiau gana raštingo feisbukinėtojo mintį, kad jis į bažnyčią eitų, jei ten grotų DJ ir jei kunigai pamokslau...
Istoriją rašo nugalėtojai. O kas rašo istorijas? Kadaise rusų rašytojas Viktoras Krivulinas per vieną pašnekesį Peterburge pareiškė: „Rašytojas – neišsipildęs tironas.“ Ką gi, svarstau, gal todėl ir pradėjau rašyti, man net vaikystėje sunkiai sekėsi komanduoti broliui, vėliau napoleoniško diktato nelabai paisė žmona, juo labiau sūnus, tad ką jau kalbėti apie pasaulį. Kas beliko, ėmiau rikiuoti žodžių armi...
...jau dveji treji metai... ilgi. Velkasi kaip virvė. Su tuo pačiu mazgu gale. Keliais mazgais... Žiūriu pro daugiabučio langą jau gerokai įnaktėjus, spaudžia šaltis, gatvės žibintų šviesoje įkypai smengantis sniegas atrodo it girta tvora. Šaligatviu šiukšlių konteinerių link nubidzena lapė – jos fone šviečia „Maximos“ iškaba. Norėčiau nutapyti tokį paveikslą. Akrilu ar išrūkyti žvake ant stiklo. Lapės judesiuo...
Vaikščiodama Lisabonos gatvėmis kelis kartus stabteliu nufotografuoti ant siauro ir stataus šaligatvio, sudėlioto iš akmenukų mozaikos, tupintį elektrinį „Bolt“ paspirtuką. Tokį patį kaip ir Vilniuje. Jie čia lyg ir labiau nedera, ypač senuosiuose kvartaluose, kur sunkiai rastum dideliems tinklams priklausančių kavinių ar maisto parduotuvių. Globalizacija atkiša iltinius dantis praėjus keletui dienų – vienas iš tų paspirtukų mane pa...
Šiandien, kai rašau šį tekstą, yra demontuojamas paminklas Petrui Cvirkai. Kultūros ministras Simonas Kairys paskelbė, kad nukeliamas P. Cvirkos paminklas yra liudijimas, kad šiandien nebebijome nepatogių temų ir vis mažiau esame savo praeities įkaitai. Sutinku: paminklai yra atminties ir santykio su praeitimi simboliai. Tačiau ar tikrai griaudami ar šalindami iš viešosios erdvės kontroversiškus paminklus išsivaduojame i&s...