Anądien sapnavau karą, nors beveik niekada nesapnuoju. Virš miesto lėkė skeveldros, jos žiro į vis mažesnes, o šios kliudė namus ir juos taškė tarsi vandens srovė popierių. Kaip vaikystėje žaidžiant tetrį – tos atplaišos mainėsi prieš paliesdamos taikinį, kol įgaudavo tinkamą formą, kad užpildytų spragą, atitiktų ir tada visa statinių eilė ar namo siena tiesiog pranykdavo. Karas idealiai prisiglaudžia ir tarsi nulupa odą. Galima tik svajot...
Prisimenu, paauglystėje nemėgau gegužės mėnesio. Ir tik todėl, kad prasidėdavo visuotinis žydėjimas, kad medžiai ir krūmai apsipildavo baltais žiedais. Visi tie „žiedai tarp žiedų“, „kaip žydėjimai vyšnios“, masinė euforija, grožėjimasis baltais vainikais, nuotraukos – tada dažniausiai nespalvotos – man atrodė kaip banalumo fiesta. Dabar spėlioju, gal paaugliškas testosteronas mušė į smegenis ir akino. O gal tiesiog tokiame amži...
Euromaidano metais rusų kilmės prancūzų rašytojas Antoine’as Volodine’as (g. 1950) išleido onirišką distopinį romaną – siaubo pasaką apie Antrąją Sovietų Sąjungą „Terminus radieux“ („Švytinti pabaiga“ arba „Apšvitinta pabaiga“). Po naujos, šįkart lemtingos Spalio revoliucijos prieš vakarietiškas vertybes, pasaulis prievarta sujungiamas į Orbisą – sovchozais ir branduolini...
„Pilietiškumas“, „pilietinė visuomenė“ yra turbūt visiems girdėti, bet tuščiai skambantys žodžiai. Kamšalas Prezidento metinėje kalboje, didaktiška pamoka 9 klasėje, nuo realybės nutolę straipsniai, šlovinantys tarptautinius paramos fondus. Tačiau atmetę tokį beatodairišką nuvalkiojimą šiuose žodžiuose iššifruotume gražią idėją – demokratinės šalies piliečiai yra įsitraukę į bendro gėrio...
Skaitydamas internetuose nuomones, kaip Europos valstybių vadovai turėtų teisingai pagelbėti Ukrainai, prisimindavau dujų katilą buvusiame Rytų Berlyne, stovėjusį kadais mano nuomotame bute ir tiekusį man šilumą bei karštą vandenį. Tas katilas veikiausiai atminė H. Kohlio kancleriavimą, jei ne Sienos griuvimą. Kai jis įsijungdavo, pasigirsdavo garsus pokštelėjimas, lydimas grėsmingo ūžesio. Baidydavausi jo. Pirmomis savaitėmis naktį pažadintas kone šokdavau...
Akys jau neatlaiko įtempto naujienų stebėjimo ekranuose. Žuvusiųjų kūnų ir sugriautų miestų vaizdai nebejaudina. Karas Ukrainoje, nepaisant visų vykstančių žiaurumų, tapo kasdienybe. Laukdami žinių iš fronto taip pasineriame į kasdienybę, kad nebemąstome apie šio karo prasmę. Vis dar tikimės, kad karas greitai pasibaigs ir viskas grįš į įprastas vėžes. Tačiau taip nebus. Šis karas negrįžtamai pakeitė pasaulio tvarką, bet ji pasikeitė (o gal dar tik keičiasi...
Rytais savo mažajame parke, kuriame esu prisodinęs pušelių, kukmedžių, tujų ir visokio kitokio velnio, vis randu stirnų spirų. Medeliai ir krūmeliai nyksta akyse, nepadeda jokios tvorelės, raišalai, vis kas nors apsinuogina. Ryja ir vietoje šika, atsidusęs pagalvoju. Ir ką tu joms padarysi? Apimtas bejėgystės pasvajoju apie šautuvą, bet suprantu, kad jas gina Jungtinės Tautos ar kokia kita organizacija. Vasaromis prie buksmedžių, augančių palei namus, vis...
Gavau iš Godos Aksamitauskaitės laišką su pasiūlymu parašyti „Literatūrai ir menui“ ką nors apie „garsiausią, keisčiausią, paslaptingiausią lietuviško kūrinio klastotės istoriją“. Mano reakcija buvo žaibiška. Atsakiau Godai, kad straipsnio apie meno falsifikavimą Lietuvoje nerašysiu. Ir nerašysiu dėl keturių priežasčių. Pirma priežastis akivaizdžiausia: nėra apie ką rašyti. Lietuvos falsifikavimo istorijoj...
Pirmomis dienomis baimė užklupdavo ir duše – jei pasigirstų sirenos, per kiek laiko susiruoščiau? Lašanti, muilina – užtruktų per ilgai. Susirūpinimą ukrainiečiais vis dėlto pramuša baimė dėl savo kailio. Tad ką galiu jums pasakyti stovėdama ant keraminių vonios plytelių? Mieliau tiesiog klausyčiausi sunkios, piktos muzikos. Padrąsina tik įvairūs pamokslautojai moralistai, trenkiantys įkvepiančias kalbas, šauniai pasilypėję ant kupstų. Da...
Netoliese liepsnojant karui svarstyti apie utopijas atrodo kvaila. Verčiau apie distopijas. Juk jos, panašu, virsta ne tik literatūros, bet apskritai tikrovės interpretavimo žanru. Kaip mąstyti apie racionalų pasaulio sutvarkymą, kaip regėti šviesią perspektyvą, kai čia pat priimami neracionalūs sprendimai? Net jei priėmėjams ir atrodė, kad jie racionalūs, tikrovė, pasirodo, rėmėsi kitomis prielaidomis. Klasikinių moderniųjų utopijų kūrėjai manė, jog žmonės iš es...