Vienas eilėraštis


    su knyga rankose prie lango pakėlęs galvą žiūri į didingus eukaliptus ir pradeda vartyti nuotraukų albumą kartoja kaimo žmonių vardus, ir  išgyventus įvykius   mama, padėjusi savo mezginį, prabyla: Ak, Pranāli*, kap to vėskou atmėni, net vėsū vardus   jis atsiliepia: Kap galio ožmėrštė mūsu kaima žmuones, Ougele**, jog nesi pamiršosi tus linksmus sobatvakarius mama įsiterpia: Su dainuom, šuokes, armuonekos ritma ožs...


Anna Halberstadt. Lakanas teigia

2021-08-10 23:22:29

  kad mylėti reiškia duoti tai, ko neturi, tam, kurio nepažįsti. Ką tai iš tiesų reiškia? Froidas teigia, kad meilė iš tikrųjų yra į save sutelktas narciziškas veiksmas. Kaip jis galėjo pažinti altruistišką meilę? Savo dukrą Aną pavertęs analizės objektu ir patikėtine?   Spėju, kad mylėti reiškia bandyti duoti tam, kurio nepažįsti, bet geidi, tai, ko, manai, jam trūksta. Arba bandyti duoti kažką, ką pati norėtum...


2021-ųjų „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureatė     / / /   Šviesa visada yra pažadas mes ištversim kalba žadina šviesa liepia būti per jėgą permuštas metų mėgini kaip tėtis šypsotis prieš veidrodį o neišeina bet toji šviesa nuauksina sugriautų namų atviruką nebežinau ką turėčiau nuveikti šitoj tuštumoj bet šviesa teatro salėje pradeda veiksmą iki pertraukos sočia...


  ko reikia tau? medžio namų kad išmatuotum koks didelis koks mažas žmogaus gyvenimas koks didelis koks mažas kai žvelgi į lajos vainiką pasimeti žalioje vešlioje grožybėj koks didelis koks mažas mąstai koks trumpas tavo gyvenimas palygini jį su gyvenimu medžio tau reikia medžio tau reikia namų nė vieno iš jų tau vienam tik kampo tik stogo sėdėti galvoti miegoti sapnuoti rašyti tylėti matyti bičiulį žvaigždynus žolę žiedą žydrynę   Heinzui Lu...


John Donne. Blusa

2021-06-17 23:29:06

Vilmantas Marcinkevičius. „II. Netark Dievo vardo be reikalo“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė).   Pažvelk į blusą šiuo kampu: Kaip menka tai, kas skiria mus abu; Įkando man, dabar – ir tau ji, Ir blusoj toj sumišo mūsų kraujas; Ir niekas to nepavadins Nei gėda, nei mergystės netektim, Tik džiugins ir vilios kartu, Ir tins krauju, kuriam sumišo du, O tai daugiau, nei galim a&s...


Dovilė Dagienė-DoDa. Mamuto skeletas. VU Geologijos muziejaus parodos „Vilniaus mamuto pėdsakais“ ekspozicija, 2020.   Eilėraštis turi kažką pasakyti   bet veidrodis tamsoje nieko nesako pomirtinė kaukė veidrody nieko nesako   pomirtinėje kaukėje žybteli akys žybteli veidrody žybteli tamsoje ir nieko nesako   už kampo skulptūros ranka kybo erdvėj aplipus sekundėmis it mėlynu sniegu   neriu pro drėgną klepsidros skylutę ir krentu...


Durs Grünbein. Mažos tautos

2021-05-25 22:01:24

  Kartais man norėdavos priklausyti vienai iš mažųjų tautų, vienai tų, kur vertinamas kiekvienas žodis, nes žodžiai yra viskas, ką jos turi. Ekonomika menka, futbolo nulis, jokių milžiniškų koncernų, automobilių pramonės, apleistos, karuose sudarkytos, atkirstos nuo pasaulinės rinkos, tačiau ryškiu kontūru žemėlapiuose apibrėžtos – gimtoji kalba vienintelė, kas jas laiko. Ir kiekvienas gūžias į save, kadaise įskaudintas kaip žindyvė graikiško...


  vėjas toks, kad iš karto už Vilniaus jūra. iš karto už Vilniaus – plikas horizontas, niekieno žemės. tereikia tik išeiti iš miesto, o toliau – juosta namų pasiturintiems hobitams, juosta fabrikų, paliktų pabėgusių orkų, juosta nutrypto miško. ir iš karto – jūra.   tuščia ir pilka jūra, pakilimo takas, stovėjimo aikštelė. vėjas talžo vienišą vėliavą. vėjas it saulėgrąžą purto smegenis ant stuburo st...


Charles Baudelaire. Albatrosas

2021-04-08 23:59:45

  Kelionėn pasilinksmint paima jūreiviai Ir albatrosų, jūros paukščių didelių, Kurie tarytumei aptingę pakeleiviai Plasnoja paskui laivą virš sūrių gelmių.   Bet vos tiktai ant laivo denio juos padėjo, Padangių viešpačiai, sutrikę ir keisti, Drovėjos susigūžę, nevikriai šlepsėjo, Ir vilkos lyg irklai deniu sparnai balti.   Erdvių klajūnas, jis toks nerangus ir klišas! Anksčiau visus žavėjo, bet dabar bjaurus! Jūreivis vienas jam į...


Donatos Buivydės koliažas, 2021.   Elžbietai Banytei Ι. Po paskutinių sovietinių namų nušiurusių balkonų po miško medžių, kurie girgždėjo it slegiantys košmarai po gulbių ežero miško širdyje ir po kareivių išsirikiavusių eilėj ir rūkančių po šiaudinių kaimo sodžių mėlyniausiom, kokias tik esu matęs, akim po kopėčių ant stogo, dangun palydinčių žmones paukščius ir sarginį šunį ore vis uodžiantį Tarkovskio arba p...


Draugai