2022 m. pabaigoje Suomijos leidykla „Siltala“ išleido Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, į suomių kalbą knygą išvertė Urtė Liepuoniūtė ir Peras Länsmansas. Romanas susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, kelių tiražo pakartojimų, recenzijų pagrindiniuose laikraščiuose ir kultūros spaudoje.

 

Ričardas Gavelis. „Vilnan pokeri“. Į suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė, Per Länsmans. – „Siltala“, 2022.

 

Ties 312 puslapiu nusprendžiau pasiduoti. Kol kas skaitomas „Vilniaus pokeris“ kėlė vien siaubą. Toliau laukė dar daugiau kankinimų ir mirties aprašymų – pakako užmesti akį į būsimus puslapius.

Būna knygų, kurias verta įveikti iki galo, pabaigoje jos pasirodo to vertos. Būna ir tokių, kurioms iššvaistyto laiko vėliau gailiesi.  

„Vilniaus pokeris“ nepriklauso nė vienai iš šių kategorijų.

Kažkodėl po neilgos pertraukos vis dėlto perskaičiau knygą iki galo. Pabaigusi nesigailėjau, bet iš tiesų šios skaitymo patirties niekam negalėčiau rekomenduoti. Be didelio liūdesio praleidau baisiausius lagerių kankinimus, šiaip jau gana vaizdingus išmatų aprašymus ir išprievartavimo sceną pabaigoje. Viskas buvo aišku ir jų neskaitant.

Ričardas Gavelis „Vilniaus pokerį“ pradėjo 1979 m. ir beveik 10 metų romanas buvo rašomas į stalčių. Sovietinėje Lietuvoje Gavelis buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą, tad jo kūryba nebuvo spausdinama. „Vilniaus pokerio“ taip pat nebūtų buvę, jeigu leidykla nebūtų išleidusi romano slapta. Jis pasirodė 1989 m., praėjus vos kelioms savaitėms po Berlyno sienos griuvimo. Atvira totalitarizmo kritika tapo literatūrine sensacija – juk kaip tik tuo metu Baltijos šalys mėgino atsiplėšti nuo merdinčios engėjos.

„Vilniaus pokerį“ sudaro keturių skirtingų personažų pasakojamos dalys, tačiau pirmoji užima tris ketvirtadalius knygos. Ją pasakoja Vytautas Vargalys, jaunystėje ištremtas į Sovietų Sąjungos lagerius, o pasakojimo metu – 8 dešimtmetyje – dirbantis biblio­tekoje. Darbas tėra fasadas. Žmonės tėra skruzdės neveikiančioje mašinoje.

Daugiausia Vargalys klajoja Vilniaus gatvėmis, prisimindamas (o gal įsivaizduodamas?) sutiktus žmones, gyvenimo moteris ir įvykius, taip pat lagerį. Jis daug galvoja apie Vilniaus istoriją ir mitologiją.

Iš tiesų Vilnius tampa vienu pagrindinių romano herojų.

Romano atmosfera – paslaptinga, atstumianti, grėsminga. Galbūt Vargalio patirtys taip paveikė jo psichiką, jog aprašoma kova vyksta jo galvoje, tėra vaizduotės vaisius. Tai viena iš galimų interpretacijų, tačiau knygoje yra ir fantazijos elementų. Bet kokiu atveju Vargalys nuolat viskuo dvejoja ir po paviršiumi įžvelgia kitas realybes.

Vargalio pasaulyje visi gyvena „Visatos subinėj“ – totalitarinės sistemos valdomoje ir žmones persekiojančioje visuomenėje, kurioje žmogus susitraukia iki savo angų ir išskyrų iš jų. Žmonės „iškanuoti“ – jie tampa bevalėmis mašinos detalėmis, spokso tuščiomis akimis ir nė nebenori pabėgti.

Vargalys susitikinėja su jauna Lolita, kurią galiausiai ištinka brutalus galas. Ar ją užmušė Vargalys, ar kas nors kitas, aiškinamasi kitose knygos dalyse.

Šias pasakoja du Vargalio bendradarbiai ir draugas. Jų versijos apie Vargalio jau papasakotus žmones ir įvykius absoliučiai skiriasi. Negalime tikrai žinoti, kokia buvo Vargalio motina arba pirmoji žmona, ir netgi to, ar jo lytinis organas buvo didžiulis ir randuotas, ar mažas ir bejėgis.

Skaitytojas negali niekuo pasitikėti. Galiausiai visame savo siaube „Vilniaus pokeris“ sukrečiamai vaizduoja gyvenimą totalitarizmo priespaudos sąlygomis – ir Sovietų Sąjungos, ir bet kurios kitos panašios sistemos. 

Kas iškelia ir sodina į sostus valdžias, kas įduoda skeptrą Šėtono tarnams – visokiems stalinams, hitleriams ar polpotams? Kaip visų akivaizdoje išnyksta tūkstančiai, net milijonai žmonių, o kiti tarytum nė nepastebi? Kaip žmonija sugeba pamiršti savo istoriją ir vėl daryti tai, kas jau ne sykį sukėlė katastrofą?

Ar dabar gali būti kas nors aktualiau?

Romane aprašomi dalykai, apie kuriuos esame girdėję, pavyzdžiui, maisto produktų trūkumas arba nuolatinis žmonių atsargumas, apdairumas. Tačiau tuo pat metu tekstas taip smarkiai atsiduoda krauju ir išmatomis, kad sėdint patogiuose, švariuose namuose jį sunku skaityti. 

Turbūt kaip tik todėl Rusijai prieš metus užpuolus Ukrainą viską buvo taip sunku suvokti. Bent jau dalis mūsų, visą laiką gyvenusių gerovės valstybėje ir rinkos ekonomikoje, paprasčiausiai nesugebėjo įsijausti į sovietmečiu gimusios visuomenės gyvenimą. Joje žmogaus vertė ne tokia pat kaip čia – kitaip to nepaaiškinsi. 

Romane taip pat keliamas klausimas, kas lieka, kai valstybė iš esmės išžudo visą inteligentiją. Galbūt tauta, kiekvienus rinkimus į valdžią renkanti buvusį KGB pareigūną Putiną? Nelabai graži mintis, tačiau ir apie tai žmogus nenoromis susimąsto.

Išleidimo laikotarpiu jau vien knygos pasakojimo kampo technika, ko gero, buvo nauja, taip pat vientisą naratyvą skaldanti struktūra. Skaitytojo pastangų nepalengvina ir faktas, kad Gavelis dažnai pasitelkia kursyvą. Užuot sruvenę nekintančia, ramia vaga, sakiniai irgi skatina klausti, ką iš tikrųjų viskas reiškia, kas už visko slypi. 

Autorius rašo stipriai, o kiekvienas pasakotojas įneša vis kitokį balsą. Vienoje scenoje rusas svarsto, kodėl lietuviai nori išlaikyti savo kultūrą ir kalbą, nors visiems aišku, kad nėra prasmės priešintis rusų sistemai. 

Iš kur ta jūsų didybės manija, tas galvojimas, kad esat kažkas? Jei reiks, mes paskelbsim, kad jūsų išvis nėra ir niekad nebuvo. Jūsų niekas nepasiges. Jūsų išsvajotos europos ir amerikos nė necyptelės, kai jūs dingsit. Mes pasistengsim, kad tuo metu jos turėtų kitų problemų.

Šis romanas iš tiesų yra vienas didelis vidurinis pirštas sistemai, kurios užgrobtose teritorijose visi privalėjo kalbėti rusiškai.

Knygoje Vargalys svarsto, kad vilniečiai – prarasti žmonės, nebesugebėsiantys niekam pasipriešinti. Vargalio bendradarbė ir buvusi meilužė Stefa įsivaizduoja, kaip visas miestas nugrims į pelkę. Tik televizijos bokštas liks kyšoti.

Realybėje 1991 m. sausį, nuo knygos išleidimo praėjus geriems metams, vilniečiai susirinko prie televizijos bokšto į taikų protestą. Sovietai atsakė į žmonių minią išsiųsdami tankus ir nužudydami 13 civilių. Įvykio nepavyko nuslėpti nuo tarptautinės žiniasklaidos ir tai paspartino Baltijos šalių nepriklausomybės procesą. Oficialiai laisvės teko laukti iki tų pačių metų rugsėjo.

 

„Keskipohjanmaa“, 2023-03-05.

 

 

 

Anni Saari – žurnalistė, laikraščio „Keskipohjanmaa“ kultūros redaktorė.