Šiuo metu Rusijos samių aktyvistai kovoja dėl prieglobsčio Sápmi žemėje Šiaurės šalių pusėje. Dėl saugumo priežasčių nežinau jų vardų.

Svarstau, kaip jie įsivaizduoja būsimą prieglobsčio vietą. Neabejotinai svajoja apie geresnį, laisvesnį gyvenimą ir, rodos, savaime suprantama, kad sėkmingai iš Rusijos pabėgusio čiabuvių tautos aktyvisto sąlygos kaip reikiant pasitaisytų bet kurioje Šiaurės šalyje.

Lygybė, žmogaus teisės, demokratija – kaip tik dėl šių spindinčių įvaizdžių samių gyvenamos Suomija, Švedija ir Norvegija žinomos tarptautiniu mastu. Be to, Suomija – laimingiausia pasaulio šalis. Pušų muilu dvelkiančiu pirštu gera pagrūmoti net ir Kinijai dėl priverstinės uigūrų asimiliacijos su likusia tauta.

Atminty iškyla prieš septynerius metus prie Žemutinio Pulmankijokio organizuotas dekolonizacijos susitikimas. Apsistoję viename upės pusiasalių svarstėme mūsų šalių ir kultūrų ateitį. Stovyklavome keletą dienų, diskutavome ir nakvojome loudekoti (iš beržų kartelių suręstuose kilnojamuose būstuose, – vert. past.).

Vieną dieną kilo debatai, ar dėl savo teisių kovojančiai ir valdžios sprendimais nusivylusiai čiabuvių tautai, pavyzdžiui, samiams, prasminga dėti viltis į teisinę sistemą. Samių teisę į kultūrą ir kalbą užtikrina Suomijos, Norvegijos ir Švedijos konstitucijos, šios šalys taip pat ratifikavo JT deklaraciją dėl čiabuvių tautų teisių. Be to, Norvegija ratifikavo Suomijoje jau liūd­nai pagarsėjusią TDO konvenciją Nr. 169 dėl čiabuvių ir gentimis gyvenančių tautų, kurios tikslas – įpareigoti valstybes derėtis dėl klausimų ir sprendimų, turinčių įtakos samių kultūrai. 

 

2021 m. Suomijos samių jaunimo surengta demonstracija priešais Suomijos parlamentą išreiškė paramą samių savivaldos įstatymo reformai, kuria įgalinta samių teisė į autonomiją. Sofiyos Pikunovos nuotrauka

 

Kai kurie dalyviai nenorėjo tikėti, kad samių gyvenimo sąlygas būtų galima pagerinti teismų sprendimais ir įstatymais. Kaip tik todėl turėtume sutelkti visas jėgas, kad atgaivintume savarankiškesnį mūsų reikalų organizavimą. Buvo kalbama apie kadaise veikusią siida sistemą – seną samių valdymo santvarką.

Vis dėlto kiti dalyviai prisiekinėjo, kad mūsų laukia sėkmingos, stačiai revoliucinės teisinės kovos. Paminėta Kanada, kur teismai pradėjo atsižvelgti į čiabuvių įstatymus ir teisės interpretavimą. Smalsiai klausiausi, mat diskusijose dalyvavę teisininkai tryško optimizmu, tikėjimu, kad teismų praktika netrukus pasikeis ir Suomijoje.

Paaiškėjo, kad svarstėm itin aktualų klausimą. Per septynerius metus precedento neturinčių teismo procesų, sprendžiančių samių grupių ir valstybių tarpusavio klausimus, įvyko daugiau, nei telpa galvoje.

2021 m. Norvegijos aukščiausiasis teismas pripažino, kad Foseno pusiasalio sausumos vėjo jėgainė, antra pagal dydį Europoje, samių elnių augintojų teritorijoje buvo pastatyta neteisėtai. Teismas konstatavo, kad išdavusi leidimą statyboms Norvegijos valstybė pažeidė žmogaus teises. Na, ir pergalė!

Tik tiek, kad po sprendimo Norvegijos valstybė nesiėmė jokių veiksmų.

Vasario pabaigoje, 500 dienų po teismo sprendimo, Norvegijos samių sąjungos jaunimo organizacijos nariai protestuodami įsikūrė Naftos ir energijos ministerijos patalpose. Galiausiai protestai prieš žaliąjį kolonializmą išplito į gatves ir prie tūkstantinės minios prisidėjo klimato aktyvistė Greta Thunberg. Po savaitę trukusių protestų Norvegijos premjeras Jonas Gahras Støre atsiprašė ir pripažino žmogaus teisių pažeidimą.

Ir?

Ir toliau jokių veiksmų. Praėjus porai savaičių nuo protestų pabaigos paaiškėjo, kad didžiausias Europoje vėjo jėgainės projektas, numatytas šventos Rastigaisos kalvos plynaukštėje, visu greičiu juda pirmyn. Vienas projekto partnerių – Suomijos energijos kompanija „St1“.

Pernai Suomijos aukščiausiasis teismas atmetė kaltinimus penkiems Utsjokio samiams dėl žvejybos neturint Miškų tarnybos leidimo. Teismas sprendimą argumentavo Konstitucijos 17 straipsnio 3 punktu, kuriuo užtikrinama čiabuvių tautų teisė palaikyti ir vystyti savo kultūrą.

Tik suspėjom atšvęsti sprendimą kaip svarbų precedentą samių žemės teisėje, kai paaiškėjo, kad, nepaisant aiškios teismo pozicijos, žvejybos įstatymo niekas neketina keisti.

Tad kokią reikšmę iš tiesų turi visi šie sėkmingi teismo procesai?

Būtų netikslu sakyti, kad įstatymai nesaugo samių. Anaiptol, mūsų teises garantuoja valstybių konstitucijos ir tarptautiniai susitarimai – ir, kaip prieš septynetą metų spėjo kai kurie Pulmankijokio susitikimo dalyviai, su samiais susijusiose bylose net teismai pamažu pradeda pažeidimus vadinti pažeidimais. 

 

 

Tačiau ši teisinės apsaugos sąvokos interpretacija pamažu tapo raizgi kaip pati Pulmankijokio upė. Akivaizdu, valstybės nejaučia įsipareigojimo iš tikrųjų laikytis įstatymų arba vykdyti teismų sprendimų. 2017 m. sudaryta Rastigaisos sutartis pažeidė šimtų samių nuosavybės teisę. Planai ir žemės panaudojimo projektai, pavyzdžiui, numatyta Arktinio geležinkelio linija, nuolat vykdomi ne derantis, o paprasčiausiai apie juos pranešant. Valdininkai kone kasdien pažeidžia kalbos įstatymą. Šiuo atveju vienintelė kaina, kurią valstybėms tenka sumokėti už savo veiksmus, – priimti tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, JTO, „Amnesty“ ir Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto kritiką. 

Tačiau iš kur šis nenoras paklusti teisei?

Suomijos, Švedijos ir Norvegijos operacijomis tarptautinėje rinkoje siekiama nuolatinio augimo. Valstybių veiksmai ir klestėjimas grįsti tikrai ne žmogaus teisėmis arba įvairių visuomenės grupių lygybe, o ekonomine gerove. Mano akimis, Šiaurės šalims tiesiog būtina su šaknimis išplėšti čiabuvių tautas iš jų žemių ir uzurpavus jas utilizuoti. Juk žiūrint iš kapitalizmo perspektyvos, gerbti čiabuvių tautų apsi­sprendimo teisę ir suteikti mažumoms galią pačioms priimti sprendimus dėl savo žemės ir kultūros prilygtų idiotiškam švaistymui. Ir gerokai pristabdytų ekstraktyvizmą ir ekonomikos augimą. 

Viskas bent teoriškai galėtų būti kitaip, jeigu valstybių sprendimai, įskaitant ir perėjimą prie žaliosios ekonomikos, būtų grįsti kuo nors kitu, ne siekiu išlaikyti visa niokojantį gyvenimo lygį. Tačiau šiuo atveju „perėjimas prie žaliosios ekonomikos“, „vėjo jėgainių parkai“ ir kiti eufemizmai, rodos, reiškia aplinkos naikinimą ir čiabuvių kultūrų likvidavimą dėl bendro gėrio, t. y. vartotojiškumo.

 

Sofiyos Pikunovos nuotraukos

 

Visi už vieną?

Iš samių perspektyvos, kalbos apie teisinę valstybę ima priminti stand-up komediją. 

Juk samiai turi tokias pat teises, kaip ir kiti piliečiai, turbūt pasakytų koks nors susierzinęs skaitytojas. Taigi. Bet tik jeigu sutinka gyventi kaip suomiai, norvegai arba švedai ir, pavyzdžiui, gerovės sąvoką suvokti taip pat, kaip ir didžiuma tautos. Kaip Suomijos piliečiai, samiai, žinoma, turi tokias pat teises, kaip ir visi, tačiau jeigu samis nori gyventi kaip samis, apie lygybę ir vadinamąją pozityviąją diskriminaciją jos siekiant negali būti nė kalbos. Teisinę nelygybę galima iliustruoti teiginiu, kad jokia išorinė jėga nekelia grėsmės suomių teisei į kalbą, kultūrą, nuosavybę arba žemes. Samių padėtis – priešinga.

Vienas teisinės valstybės apibrėžimų – pagarba demokratijai. Bent jau šiuo atžvilgiu, rodos, nėra kuo skųstis, juk Suomija leido samiams turėti savo asamblėjas – atstovaujamąjį parlamentinį organą. Smulkmena tik ta, kad Aukščiausiasis administracinis teismas jau daugiau nei dešimtmetį trypia samių asamblėjos rinkimų komisiją, mat jis tvirtina kandidatus į asamblėjos rinkimų sąrašą. Vadinasi, samių rinkimuose balsuoja žmonės, kurių pati samių rinkimų komisija nepripažįsta. Šią demokratijos atžvilgiu netvarią situaciją bandyta pataisyti įstatymo siūlymu, tačiau dėl politinių žaidimų konstitucinis komitetas jį atmetė. Įstatymo siūlymas nė nepasiekė Parlamento.

Laplandijos rinkimų apylinkėje samių reikalų gynimas neretai laikomas politine savižudybe. Tuometinė Suomijos teisingumo ministrė Anna-Maja Henriksson konstatavo: minėtas įstatymo siūlymas buvo atmestas todėl, kad politinės partijos baiminosi netekti savo rinkėjų Laplandijoje. Pasak jos, nei Konstitucijos, nei laiko atžvilgiu nebuvo jokių kliūčių priimti įstatymo siūlymą.

Samių asamblėjos rinkimų komisija sureagavo į siūlymo atmetimą – į rinkimų sąrašą neįtraukė Aukščiausiojo administracinio teismo patvirtintų nesamių. Komisijos pirmininkas Aslakas Pieskis pareiškė, kad valstybė negali reikalauti rinkimų komisijos eiti prieš savo žmones ir tarptautinę teisę. Mano nuomone, poelgis buvo neišvengiamas siekiant bent kiek atstatyti čiabuvių tautų demokratiją.

Dabar Aukščiausiasis administracinis teismas privalo pasirinkti: tęsti priverstinės asimiliacijos politiką ar demokratijos vardan pripažinti samių apsisprendimo teisę.

Vienasiš daugybės visoms čiabuvių tautoms bendrų bruožų – polinkis į sarkazmą. Pilietinėje daugumoje, be abejo, juokauti reikia atsargiai. Vis dėlto pastebėjau, kad Suomija mėgina vienu kartu užglaistyti atsivėrusią kultūrinę bedugnę. Tai yra, nepaisydama visų paminėtų dramblių, valstybė vis tiek nori įgyvendinti tiesos ir susitaikymo su samiais procesą! 

Neprastai. Stačiai komedijos vinis.

Juokai bemat pasibaigia, kai staiga dauguma samių nebesupranta humoro ir priima valstybės pasiūlymą už gryną pinigą – net ir tada, kai vyriausioji susitaikymo komisijos sekretorė Anni-Kristiina Juuso išeina iš pareigų konstatavusi, kad valstybė neketina iš tikrųjų pagerinti samių padėties. 

Viena komisijos užduočių būtų organizuoti atvirus svarstymus. Kiekvienam aišku, kad ypač vyresnio amžiaus rasinės diskriminacijos aukos turi būti išklausytos. Vis dėlto nepripažįstu politikų pozicijos vykdyti procesus iki galo tik todėl, kad jie jau pradėti, į juos investuota laiko ir energijos. Jeigu susitaikymo gestas ima kelti abejonių – jeigu net specialiai šiai užduočiai įpareigota ir vėliau pareigų atsisakiusi sekretorė prieina prie išvados, kad samiams iš proceso daugiau žalos nei naudos, – jo nederėtų legitimuoti savo dalyvavimu. Neatsakinga puoselėti tautos viltis dėl tokių pažangių žingsnių kaip susitaikymas, kol nėra konkrečių ženklų, kad dominuojanti, ne kartą veidmainiškumą parodžiusi pusė veikia nuoširdžiai.

 

Jalvvi Niillas Holmberg. Mareko Sabogalo nuotrauka

 

Kovą turėjau garbės dalyvauti diskusijoje kartu su Michi Saagiig Nishnaabeg genties atstove, rašytoja, akademike ir aktyviste Leanne Betasamosake Simpson. Ji papasakojo, kad dėmesys vykstant tiesos ir susitaikymo procesui Kanadoje ilgai buvo dirbtinai kreipiamas į praeitį – istorijos nė nemėginta susieti su šiandiena. Taip buvo mėginama išvengti neišspręstų ginčų dėl žemės panaudojimo. Pripažinusi praeities klaidas valstybė paprasčiausiai nusiplovė rankas; vienas šalutinių proceso efektų buvo tokių Pirmųjų tautų pasipriešinimo judėjimų kaip „Idle No More“ deradikalizavimas. 

Pats nė akimirką netikėjau Suomijoje pradėtu susitaikymo procesu. Kol nebus sprendžiamos problemos, stabdomi neteisėti žemės panaudojimo projektai, tol procesas bus naudingas valstybei, o ne samiams. Jeigu čiabuvių tautoms skirtais atsiprašymais nesiekiama imtis konkrečių veiksmų, jie tėra užnuodyti obuoliai. 

Tikiuosi, iš Rusijos norintys pabėgti samių aktyvistai vienu ar kitu būdu ras saugų prieglobstį. Prieglobstį nuo karinės mobilizacijos, nuo visko, kas kelią grėsmę nuomonės ir žodžio laisvei. Šioje sienos pusėje daug kas yra geriau. 

Sykiu tegul jie neįsivaizduoja, kad Šiaurės šalyse samis gali gyventi kaip samis. Kad šiapus tvoros niekas nesibrauna į samių žemes, neriboja gyvenamosios aplinkos, nekriminalizuoja gyvenimo būdo. Tegul neįsivaizduoja.

 

 „Voima“, 2023-05-15

 

 

 

Jalvvis Niillas Holmbergas – samių rašytojas ir muzikantas.