„Ne visi domisi vaikais, bet sunku rasti žmogų, kuris nesidomėtų savo vaikyste“, – rašo amerikiečių profesorė ir Maurice’o Merleau-Ponty Sorbonos paskaitų „Vaikų psichologija ir pedagogika“ vertėja Talia Welsh. Nuo 1946 m. Jungtinėje Karalystėje vykdomas ilgiausias pasaulyje kohortinis tyrimas, kurio tikslas – stebėti tūkstančių vaikų gyvenimus, regis, patvirtina: tėvai ir socialinė padėtis stipriai lemia, kaip ateityje mums seksis siekti tikslų. Suaugusio žmogaus gyvenime vaikystė dalyvauja tiek, kiek konstituoja, kas esame. „Iš naujo išgyvename savo praeitį drauge su savo vaikais svarstydami, ar turėtume juos auginti kitaip, nei augome patys, spėliodami, kokią įtaką mūsų elgesys jiems turės“, – pastebi T. Welsh.

Vaikystė – kritiškai svarbi savivokai, bet ar įmanoma prasmingai kalbėti apie vaiko patirtį? Eksponentiškai daugėja straipsnių apie vaikų psichologiją, kuriais siekiama objektyvių išvadų. Tačiau vaikystė išimtinai subjektyvi. Vaikystės „aš“ pasiekiamas tik per prisiminimus, tačiau jie ilgainiui kinta ir nėra patikimi. Pirmieji gyvenimo metai apskritai neprieinami suaugusio žmogaus suvokimui. Tad kaip pasakyti, ką nekalbantis ar minimaliai kalbantis vaikas jaučia, mąsto ir žino?

 

Alio Balbieriaus nuotrauka iš LM archyvo

 

M. Merleau-Ponty yra vienas nedaugelio filosofų (šalia Jeano-Jacques’o Rousseau, Simone de Beauvoir ir Jeano-Paulio Sartre’o) rimtai vertinęs vaikystę ir vienintelis fenomenologas, detaliai studijavęs vaikų psichologiją. Prancūzų filosofo, geriausiai žinomo dėl magnum opus „Juslinio suvokimo fenomenologija“, vaikystės apmąstymai ilgai nesulaukė pakankamai dėmesio. Visas Sorbonos paskaitų „Vaikų psichologija ir pedagogika“ vertimas į anglų kalbą pasirodė tik 2010 metais. Paskaitos, skaitytos 1949–1952 m., pasižymi ano meto antropologijos, psichologijos, psichoanalizės ir sociologijos referencijų gausa. M. Merleau-Ponty pirmasis prancūzų akademinei bend­ruomenei išsamiai pristatė psichoanalitikų Jacques’o Lacano ir Melanie Klein teorijas. Šiandien filosofo įtaka tebėra juntama psichologijoje ir kognityviniuose moksluose.

M. Merleau-Ponty ragina neobjektyvizuoti vaiko ir leisti jo patirčiai laisvai skleistis. Filosofas kritikuoja griežtai empirinį požiūrį į vaiko raidą, tačiau neatmeta mokslinės prieigos prie jo pasaulio. M. Merleau-Ponty teigimu, išankstinės prielaidos apie žmogaus sąmonę tam tikra linkme kreipia ne tik eksperimentus, bet ir jų išvadas. Pirštu bedama į (dažnai nereflektuojamą) įsitikinimą, kad suaugusiojo patirtis adekvačiausiai perteikia pasaulį ir vaikų patyrimą reikia vertinti tos patirties standartais. M. Mer­leau-Ponty atsisako vaiką laikyti mažu suaugusiuoju, tik dar netobulu ir neužbaigtu.

Dar ir šiandien galima pasimokyti iš M. Mer­leau-Ponty ir Jeano Piaget, vieno žinomiausių žmogaus raidos psichologijos atstovų, disputo, kilusio prieš septynis dešimt­mečius. M. Merleau-Ponty oponavo J. Piaget kognityvinei raidos teorijai, nes ši, pasak filosofo, įspraudžia vaiką į jau iš anksto nustatytą raidos schemą, kurioje suaugusiojo patirtis turi tiksliausią santykį su išoriniu pasauliu. Pavyzdžiui, vaiko piešiniai laikomi tik pasiruošimu suaugusiojo raiškai, kuri laikoma tikrąja pasaulio reprezentacija. Panašus požiūris į vaikus vyrauja ir kasdienybėje. Dažnai vaiko patyrimą ir supratimą laikome prasmingu tiek, kiek jis atitinka mūsų supratimą. Frazės „jis dar mažas, nieko nesupranta“ ar „jis gyvena savo pasaulyje“ atspindi išankstines prielaidas, apie kurias rašo M. Merleau-Ponty.

Filosofas kovoja su mėginimais vaiko patirtis išversti į suaugusiųjų kalbą – vietoje to reiktų mėginti jas suprasti tokias, kokios yra iš tikrųjų. Mūsų konceptai trukdo pagauti unikalią vaiko patirtį, o drauge (jei tikėtume, kad vaikas nesiliauja gyventi ir suaugusiajame) neleidžia iki galo suprasti ir mūsų pačių patyrimo, elgesio. M. Mer­leau-Ponty teigia: „Vaikai nėra, kaip anksčiau buvo manoma, „miniatiūriniai suaugusieji“.“ Tiesa, vaikas neturi sudėtingų suaugusiojo kategorijų, bet tai nereiškia, kad jo patirtis mažiau turtinga. Klaidinga manyti, jog vaiko patyrimas chaotiškas, nes jam trūksta kognityvinių gebėjimų aiškiai artikuliuoti patirtį. Filosofo teigimu, suvokimas ateina pirmiau už intelekto interpretacijas apie patiriamus objektus. Nors vaikas dar neįstengia pavadinti jį supančių objektų, tačiau suvokia juos logiškai, prasmingai. Pasak M. Mer­leau-Ponty, vaiko sąmonė nuo suaugusiojo skiriasi ne tik turiniu, bet ir organizacija. Ir neretai vaikas yra labiau įsitraukęs į tiesioginį patyrimą nei suaugusysis.

Bene geriausiai vaiko patirties unikalumą atskleidžia piešimas. Vaikai neturi daug kultūrinių įrankių, leidžiančių atsiskirti nuo patiriamo pasaulio, ir jį patiria tiesiogiai, o ne analizuoja remdamiesi sociokultūrinėmis apibrėžtimis. Jie nėra iki galo įsisavinę socialinių normų, taip pat kultūrinių raiškos standartų. Jiems neegzistuoja geri ir negeri objektų atvaizdavimo būdai. M. Merleau-Ponty rašo: „Jų piešiniai yra subjektyvesni ir objektyvesni nei suaugusiųjų: subjektyvesni, nes jie išlaisvinti nuo regimybės, ir objektyvesni, nes stengiasi perteikti objektą tokį, koks šis yra, o suaugusieji reprezentuoja daiktus tik iš vienos, t. y. savosios, perspektyvos.“

Pasak filosofo, vaikų raiška rodo, kad jų suvokimas multisensorinis: piešiniuose jie sulieja girdėjimo, skonio, kvapo ir lytėjimo pojūčius, neskiria to, ką jaučia, nuo to, ką mato. Pavyzdžiui, vaikai žmonių ir objektų dydžius perteikia remdamiesi savo emocijomis jų atžvilgiu. Įdomu, jog mes, panirę į kasdienybę, pamirštame, kad pojūčių kategorizacija mūsų suvokime – retas dalykas. Pasitelkdamas gerai žinomą J.-P. Sartre’o medaus pavyzdį M. Merleau-Ponty primena, kad mūsų percepcijoje medaus lipnumas ir saldumas nėra atskiros savybės. Kai valgome medų, sunku atskirti jo skonį nuo tekstūros. Vaikai, pasak filosofo, būtent taip patiria pasaulį.

Ne retai ilgimės vaikystės. Norime grįžti į laikus, kai neribojo socialinės ir kultūrinės normos. Šį nemedijuotą vaiko santykį su pasauliu, filosofo įsitikinimu, atranda modernizmo menininkai, pradedant Édouard’u Manet. Jie nusisuka nuo klasikinės tapybos sampratos, kai buvo siekiama konkuruoti su gamta, ir mėgina atvaizduoti savo pačių santykį su objektais. Todėl paveikslas tampa ne tikslia objektų reprezentacija, bet judėjimu, per kurį stebėtojai gali pasiekti už paveikslo slypinčias prasmes. M. Merleau-Ponty mėgo savo mintis iliustruoti Paulio Cézanne’o darbais, kurie, pasak filosofo, grįžta prie pirminio (t. y. vaikiško) pasaulio suvokimo. P. Cézanne’as tvirtino, kad tapo viską: kvapus, skonius, formas ir spalvas. Tad modernizmo atstovų mėginimai tapyti objektus iš įvairių perspektyvų (prisiminkime ir Pablo Picasso kubistinius darbus) yra vienas būdų pamatyti pasaulį taip, kaip jį mato vaikai.

Vaikystė, palyginus su visu žmogaus gyvenimu, trunka išties neilgai. Tačiau jos įtaka – nepaprastai didelė. M. Merleau-Ponty Sorbonos paskaitose nuolatos kartoja, kad vaikystė nesiliauja dalyvauti suaugusiojo gyvenime. Jis kritikuoja raidos teorijas, kuriose nauja vystymosi stadija visiškai uždengia ankstesniąją. Pasak jo, tam tikros vaikystės suvokimo struktūros lieka pagrindu, ant kurio formuojasi vėlesni patyrimai. Mūsų gyvenimai kupini vaikystės liekanų. Pavyzdžiui, vaikas neskiria sapno nuo realybės. Visa, kas vyko sapne, nubudusiam vaikui yra tikri nutikimai. M. Merleau-Ponty teigia, kad šis vaiko įsitikinimas niekur nedingsta iš suaugusiojo sąmonės ir vaizduotės.

Labiausiai intriguojanti Sorbonos paskaitų mintis: mes iki galo nepereiname veidrodžio stadijos, kai atpažįstame save kaip atskirą subjektą. Paprastai teigiama, kad maždaug tarp 4 ir 12 mėnesių pradedame reaguoti į savo atvaizdą veidrodyje. Remiantis veidrodžio stadijos teorija, mums žaidžiant su savo atvaizdu formuojasi ego mechanizmai. Tačiau M. Merleau-Ponty pastebi, jog pirma vaiko patirtis su veidrodžiu nukreipta ne į jo, bet į jo tėvų atvaizdą. Motinos ar tėvo atvaizdas yra tai, kas vaiką domina labiausiai. Tik po kurio laiko jis pradeda domėtis savo paties atvaizdu. Tad veidrodžio stadija yra socialinis įvykis. Nuo pat pradžių ego formavimasis yra trapus ir nestabilus, susijęs ir veikiamas kitų elgesio su mumis. Šiurpą kelia M. Merleau-Ponty mintis, kad suaugęs žmogus nepraranda vaiduokliško santykio su savo atvaizdu veidrodyje. Atidžiai žvelgdami į savo atspindį galime pajusti, kad žiūrime tarsi į antrininką. Beje, šį pojūtį yra aprašęs ir austrų psichiat­ras Paulas Schilderis. Lygiai taip pat apima nejaukumas, jeigu pavagiamos ar suplėšomos mūsų nuotraukos. Šie mįslingi pojūčiai sunkiai paaiškinami. Filosofo manymu, veidrodžio stadija yra pabaigos neturintis procesas. Mes niekada nesiliaujame keisti ribų tarp savęs ir kitų.

Veidrodžio stadija yra psichoanalizės konceptas ir tik vienas iš galimų paaiškinimų, kaip formuojasi ego. Šiandien diskutuojama, ar jau gimstame su savojo „aš“ (kad ir primityviu) suvokimu, ar jį įgyjame vėliau. Kai 1952 m. J. Piaget užima M. Merleau-Ponty vietą (šis buvo paskirtas Prancūzijos kolegijos Filosofijos fakulteto dekanu) ir tampa psichologijos profesoriumi Sorbonoje, fenomenologinė prieiga prie vaikystės tampa jo kritikos objektu. J. Piaget dėsto, kad fenomenologija tėra introspekcija (žinoma, fenomenologai su tuo nesutiktų), kuri negali būti verifikuota. Vis dėlto jo teiginys, kad „tik vaikas mąsto tikrai kūrybiškai“, regis, galėtų rasti atgarsį M. Mer­leau-Ponty filosofijoje.

J. Piaget ir M. Merleau-Ponty disputas tik dar kartą įrodo, kaip svarbu tiesti tiltus tarp filosofijos ir empirinių mokslų. Negalime griežtai teigti, kad vaikystė dalyvauja mūsų gyvenime taip, kaip aprašė M. Merleau-Ponty. Tačiau jis parodė, kad stebėdami vaikus atrandame gilias ir subtilias savo pačių patirtis.

Milda Varnienė – tekstų autorė, filosofijos ir kognityvinių mokslų magist­rė, dirba su privačiomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.