Jo neišvengsi. Jeigu gyveni Suomijoje ir tavo darbas bent truputėlį susijęs su literatūra, Ville Hytönenas anksčiau ar vėliau atsiras tavo gyvenime. Pati su juo pirmąkart netiesiogiai susidūriau per tris 2007–2014 m. išleistus esė rinkinius, kuriuose šiuolaikiniai suomių poetai apmąsto, kaip rašo eilėraščius ir supranta savo tekstų poetiką (kelių esė ir jų autorių poezijos vertimus 2018 m. spausdino „Literatūra ir menas“). Hytönenas sudarė ir išleido šiuos rinkinius, nes, kaip teigiama vieno jų įžangoje, „pavargo nuo paviršutiniškų kritikų, skystų santraukų ir atsitiktinių esė kuriamo paveikslo apie šiuolaikinės suomių poezijos procesus“. Studentei iš Lietuvos tai pasirodė be galo šviežias būdas kalbėti apie literatūrą ir galbūt netgi jos mokymą. Be to, jau tada pradėjo aiškėti, kad Hytönenui būdingas profesinis hiperaktyvumas: per savo karjerą jis parašė apie 50 įvairaus žanro knygų, įkūrė ir daug metų vadovavo leidyklai „Savukeidas“, įsteigė literatūros premijų, rašytojų rezidencijų, literatūros agentūrą, keletą metų šeimininkavo knygyne, o prieš metus buvo išrinktas Suomijos rašytojų sąjungos pirmininku. Vargu ar kas nors kitas Suomijoje galėtų plačiau ir giliau apžvelgti, kaip dabar laikosi suomių literatūra.

 

Ville Hytönen. Heli Sorjonen nuotrauka

 

Esi viena svarbiausių Suomijos literatūrinio gyvenimo figūrų, dabar pirmininkauji Suomijos rašytojų sąjungai ir... gyveni Estijoje. Kaip atsidūrei kitoje Suomijos įlankos pusėje? Ar gyvenimas užsienyje turi įtakos darbui, artimai susijusiam su suomių kultūra ir literatūra? 

Į Estiją atnešė asmeninis gyvenimas. Maždaug prieš 10 metų, išsiskyręs su tuometine žmona, buvau kryžkelėje, nežinojau, ką toliau daryti. Iš pradžių atsidūriau Kazachstane, vėliau prisiminiau, kad Estijoje gyvena pažįstama vertėja, su kuria puikiai sutarėme. Paklausiau jos, ar negalėčiau kuriam laikui apsistoti, ir galiausiai iš ten nebeišvažiavau. Prieš keletą metų įsigijau namą mažame kaimelyje su švyturiu; šiandien net visi remontai eina į pabaigą.

Regis, nuolatinis jausmas, kad esi pašalietis, mano tipo rašytojui išeina į naudą. Galbūt pasirodys keista, bet gyvenimas šalyje, kurios kultūra artima gimtajai ir daugeliu požiūriu itin atpažįstama, formuoja didesnių iššūkių nei, pavyzdžiui, gyvenant Vokietijoje. Tačiau buvimas ties riba, gyvenimas abiejose jos pusėse skatina rašytojo produktyvumą.

 

Pati maždaug tiek pat metų gyvenu Suomijoje ir kartais jaučiuosi kiek nutolusi nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros realijų. Ar tau nekyla sunkumų sekti gimtinės aktualijas? 

Pradėjęs pirmininkauti Rašytojų sąjungai bent dvi dienas per savaitę praleidžiu Helsinkyje. Apskritai man atrodo, kad gyvenu kelte – dažniau pusryčiauju ten nei namie. Kasdien tenka kalbėti apie suomių rašytojų reikalus, tad nesijaučiu nutolęs nuo jų pasaulio. Tiesą sakant, kartais kaip tik būtų sveika kiek labiau nuo jo atsitraukti.

 

Eevos Ristos nuotrauka (1970) iš Helsinkio miesto muziejaus.

 

Kai mąstau apie tavo karjerą, atrodo, visada degei noru atrasti naujų kampų diskusijai apie literatūrą, apie jos populiarinimą. Sutiktum? Kas tau svarbiausia atstovaujant Suomijos kultūrai ir literatūrai?

Čia susijungia du dalykai. Visų pirma turiu gana prozišką savybę: man gana greitai nusibosta viskas, su kuo bent kiek ilgiau dirbu. Tada būtinai turiu susirasti ką nors absoliučiai nauja. Kaip tik todėl esu parašęs ir išleidęs daug įvairaus žanro knygų. Tai turbūt gerokai apsunkina leidėjų arba agentų darbą, nes negaliu pasiūlyti kažin kokios aiškios visumos, kurią būtų lengva apibrėžti, reklamuoti.

Kita vertus, praktiškai visa mano giminė buvo spaustuvininkai; mano muffa, senelis iš švediškos giminės pusės, vadovavo didžiausiai Suomijos spaustuvei, tėtis turėjo spaustuvę, dėdės ir tetos taip pat sukosi tame pasaulyje. Namuose knygų lentynos driekėsi palei visas sienas, bet niekas daugiau, išskyrus mane, jų neskaitė. Taigi man vienam teko darbas apmąstyti knygų turinį. Ir aš iki šiol literatūros sėkmę nuoširdžiai priimu kaip atsakomybę. Nenoriu, kad nuskambėtų pompastiškai, tiesiog visą gyvenimą jaučiau pareigą ginti literatūrą. 

 

Leidėju dirbai 18 metų. Tačiau ne kartą girdėjau tave sakant, kad džiaugiesi, jog nebeleidi knygų. Kodėl? 

Rodos, kažkuriam esė rinkiny rašiau: jeigu neskaičiuosim vaikų gimimo, antras geriausias dalykas mano gyvenime buvo įkurti leidyklą. O pats geriausias – ją uždaryti. Vadovauti arthouse tipo leidyklai, kuri leidžia poeziją, eseistiką, verstinę klasiką, tai įsikinkyti į milžinišką vežimą, o jį tempti – be proto sunku. 2018 m. uždaręs leidyklą jaučiausi absoliučiai perdegęs; prireikė kelerių metų, kad atsigaučiau ir vėl galėčiau imtis didesnio darbo – šiuo atveju pirmininkavimo Sąjungai. 

Manau, politikai ir valstybės tarnautojai beviltiškai mažai nutuokia apie leidybą ir literatūrą, todėl priima sprendimus, kenkiančius ne tik leidybos rinkai, bet ir rašytojams bei suomių literatūrai apskritai. Pavyzdžiui, visai neseniai valdžios priimtas sprendimas panaikinti bibliotekoms skiriamą paramą įsigyti knygas labiausiai kirs būtent mažoms, nepriklausomoms leidykloms, leidžiančioms kokybišką literatūrą, klasikos veikalus. Jų tiražai maži ir jos iš esmės gyvena būtent iš bibliotekų. Nesuvokiamas sprendimas. Tad šiandien dėkoju tam Villei, kuris prieš kelerius metus pasiryžo uždaryti leidyklą – dabar ji bankrutuotų.

 

Kaip šiandien vertintum Suomijos leidėjus? Ypač kai gali palyginti su dar mažesne šalimi – Estija?

Be valstybės paramos Estijos leidyba būtų neįmanoma. Estai rado gerą sprendimą: dalis už alkoholio, tabako pardavimus ir azartinius lošimus surenkamų mokesčių skiriama būtent kultūrai. Užtat kai suomiai vežimėliais tempia iš Estijos alkoholį, visad pagalvoju, kad bent paremia estų literatūrą ir meną.

Suomijoje artėjame prie panašios situacijos. Smarkiai išaugęs audioknygų populiarumas į paraštes nustūmė spausdintą knygą, o kartu ir mažuosius leidėjus – mat audioknygoms reikia didelio pradinio įnašo, o mažos leidyklos negali sau to leisti. Žinoma, kai knygas pradės įskaityti dirbtinis intelektas, situacija kiek išsilygins, bet kol kas atskirtis tarp mažų nepriklausomų ir didelių komercinių leidyklų kaip niekad didelė. 

Man pačiam įdomiausios leidyklos, turinčios tam tikrą veidą. Mažų leidyklų leidėjus matau kaip parodų kuratorius, net vieną savo esė pavadinau „Leidyba – tai menas“; ne performansas, bet nuolatinė instaliacija. 

 

Eevos Ristos nuotrauka (1970) iš Helsinkio miesto muziejaus.

 

Kaip tik audioknygos, taip pat – rašytojų autorių teisės dabar Suomijoje kelia turbūt daugiausia diskusijų. Visų pirma, audioknygų populiarumas šalyje vos per kelerius metus išaugo milžiniškai – kai kurie leidėjai skaičiuoja, kad jos sudaro jau apie pusę metinių pajamų. Be to, šiomis dienomis liudijame be galo keistą situaciją, susijusią su audioknygų panauda. Papasakok plačiau, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip dabartinė padėtis konkrečiai paveiks rašytojus?

Maždaug prieš metus viename Švietimo ir kultūros ministerijos organizuotame renginyje Suomijos aktorių sąjunga pradėjo diskusiją, kad atlygis už audioknygų elektroninę panaudą turėtų būti mokamas ne tik knygą parašiusiam rašytojui, bet ir ją įskaičiusiam aktoriui. Baisiai sutrikom, nes tokių pavyzdžių nėra niekur pasaulyje, be to, toks sprendimas priverstų visiškai permąstyti autorių teisių sąvoką. Tačiau diskusija įsibėgėjo ir nepraėjus nė metams ministerija pristatė paskubomis ir labai prastai parengtą įstatymą. Visą šį rudenį diskutavome ir negalėjome patikėti, kaip neprofesionaliai viskas buvo tvarkoma, bet valdžia įstatymą patvirtino.

Sprendimas kol kas neturi didelių finansinių pasekmių rašytojams dėl paprastos priežasties: didžiumos audioknygų bibliotekos neturi, tad jų negali ir pasiskolinti – taigi nesusidaro ir honorarų už panaudą. Tačiau šiuo atveju svarbiausias klausimas: kaip po šio įstatymo bus interpretuojama autorių teisė? Įsivaizduokim situaciją: rašytoja išleidžia knygą tiesiai per vieną audioknygų platformų (jau dabar dažna praktika leidybos rinkoje, – vert. past.). Kokia nors kino studija pagal ją nori sukurti filmą. Tuomet pagal dabartinį įstatymą knygos įskaitytoja – keturias dienas skaičiusi knygą, kurią rašytoja rašė šešerius metus, – turi teisę gauti už knygos teises sumokėtos sumos dalį. Taip pat galiu įsivaizduoti, kad užsienio agentai ateityje nenorės parduoti knygų teisių į Suomiją, nes dalis jų klientams priklausančio honoraro būtų atiduota audioknygų įskaitytojams. Taigi visai galima situacija, kad ateityje Suomijoje negalėsime išleisti, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatų. Kadangi įstatymas parengtas prastai, palikta daug vietos interpretacijoms.

 

Ar, tavo nuomone, Suomijoje auga nauja rašytojų karta? Galbūt šiuolaikinėje literatūroje pastebi naujų bruožų?

Fragmentiškumas dabar matyti tiek jaunų poetų, tiek prozininkų kūryboje. Taip pat autofikcija – nors ši tendencija jau keletą metų ryški visame pasaulyje. Akivaizdu ir tai, kad, mažinant stipendijas bei kitokią paramą rašytojams, vis daugėja detektyvų, kitokios komercinės literatūros. Yra keli rašytojai, kurių kūryba Suomijoje nuolat sėkmingai parduodama, bet vadinamoji vidurinė rašytojų klasė pamažu nyksta. 

 

O kaip laikosi šiuolaikinė suomių poezija? 

Mano galva, mūsų poezijai jau daug metų būdingas įvairiabalsiškumas. Pastaruoju metu leidžiamuose rinkiniuose pastebiu, kad fragmentiškumas dažnai jungiamas su atvira aforistika. Pats savo poezijoje dabar linkstu į ilgas poemas, į jas įpinu Suomijos mitų motyvų arba rašau iš europietiškos perspektyvos. Sakyčiau, esu pusiau jūsų Eugenijus Ališanka, pusiau koks nors miško šamanas iš Suomijos. Tačiau apskritai poezija Suomijoje išlieka įvairiabalsė – norėčiau, kad tai atsispindėtų ir teikiant poezijos premijas. 

 

Kaip suomių rašytojai reaguoja į globalius įvykius: karus, klimato kaitą, mažumų klausimus? Ar literatūra tampa eskapizmo priemone, būdu užsidaryti saugiam, guodžiančiam burbule? O galbūt Suomijos literatūros laukas tapo atviresnis?

Sakyčiau, vyrauja įvairios tendencijos – tiek pozityvios, tiek kenksmingos. Literatūros pasaulis reaguoja greitai, kartais, rodos, net varžomasi, kas pirmas parašys apie vieną ar kitą reiškinį. Pavyzdžiui, išėjo daugybė knygų apie pandemiją, ir ne visos buvo iki galo apgalvotos. Dabar visi, žinoma, tapo karo Ukrainoje ekspertais. 

 

Nežinomo autoriaus nuotrauka (XX a. 6 deš.) iš Helsinkio miesto muziejaus.

 

O kaip skaitytojas? Kas Suomijoje skaito literatūrą? Ar suomiai – geri skaitytojai?

Vis labiau kelia nerimą jaunimo skaitymo įgūdžių ir įpročių statistika. Šių metų PISA* tyrimas rodo, kad 22 % suomių jaunimo yra silpni skaitytojai. Dar prieš dešimtmetį jų buvo vos 7 %. Iš dalies griūtį nulėmė kai kurių ankstesnių vyriausybių biudžeto švietimui karpymai, iš dalies – išaugęs išmaniųjų telefonų naudojimas.

Mano sūnus mokyklą lanko Estijoje, eina į ant­rą klasę. Čia mokyklų praktika gerokai skiriasi nuo suomių. Siekiama, kad mokiniui mokykloje būtų ne tik smagu ir malonu, bet kad jis ir šio to išmoktų. Mobiliaisiais telefonais draudžiama naudotis visoje mokyklos teritorijoje. Jau pradinėje mokykloje literatūros pamokos atskiriamos nuo kalbos pamokų. Iš pradžių pati mokytoja vaikams skaito vaikų literatūrą, vėlesniais metais vaikai gauna privalomos literatūros sąrašus. Nenuostabu, kad estų rezultatai PISA tyrimuose – puikūs.

 

Suomijoje dažnai girdime sąvoką sivistysvaltio, paraidžiui – „išsilavinimo valstybė“. Sąvoką ypač išpopuliarino XIX a. filosofas ir vienas svarbiausių suomių tautinio atgimimo veikėjų Johanas Vilhelmas Snellmanas, kuriam išsilavinimas – piliečių dalyvavimas vietiniame ir tarptautiniame kultūriniame gyvenime, aktualių žinių įgijimas, domėjimasis visuomeniniais reikalais – buvo valstybingumo pagrindas. Ar Suomiją vis dar galime vadinti išsilavinimo valstybe?

Bent jau dabartinės vyriausybės veiksmai rodo, kad Suomiją norima paversti žaliavų tiekėja, kuri veš pigią medieną arba mineralus valstybėms, laiku susivokusioms investuoti į inovacijas ir švietimą. Kai ekonomikos ministrė viena proga kalba apie nuostabią Suomijos kultūrą, bet kita proga nurėžia finansavimą, sunku tikėti, kad Suomija – išsilavinimo valstybė. Pavyzdžiui, Suomija dabar – vienintelė Europos valstybė, pakėlusi PVM knygoms; vidutinis PVM knygoms Europoje – 6–7 %, Suomijoje – 14 %. Kitos valstybės pasimokė iš klaidų, tačiau Suomijoje, rodos, nesugebam išsirinkti tinkamos valdžios.

 

Sudėtinga Lietuvos istorija lėmė, kad mūsų tautinis identitetas stipriai grįstas kalba. Todėl įvairios galimos grėsmės kalbai (pavyzdžiui, anglų kalbos įtaka) dažnai suvokiamos ir kaip grėsmė identitetui, ir netgi tautos išlikimui. Viename interviu minėjai, kad suomių kalba išsiskiria Europos kontekste, mat priklauso finougrų kalbų grupei ir kaip tik todėl „gali pasiūlyti kitokį būdą mąstyti“. Tad kokį? Ką suomių kalba ir literatūra gali pasiūlyti pasauliui?

Šį klausimą plačiai aptaria estų filosofas, semiotikas Valduras Mikita. Pasak jo, finougrų kalboms būdinga nemažai sinestetinių savybių. Mūsų kalbai taip pat labai įprasti onomatopoetiniai žodžiai, galybė archajinių sinonimų ir posakių, kuriuos ir šiandien vis dar gausiai vartojame. Kitas pavyzdys – kalbos lygybė, kad ir lyčių atžvilgiu (suomių kalboje nėra giminių, – vert. past.). Visa mūsų kalbos struktūra labai skiriasi nuo indoeuropiečių, tad neišvengiama, kad mąstome kiek kitaip. Todėl sutinku su Mikita: jeigu neteksime šių kalbų, kartu neteksime gerokai daugiau: literatūros, mąstymo, bendravimo, gyvenimo sampratos ir tam tikros filosofijos.

 

 

 

* PISA (Programme for International Student Assessment) – kas trejus metus vykdomas tarptautinis švietimo tyrimas, kurio tikslas – įvertinti mokinių žinias ir gebėjimus, reikalingus sėkmingai dalyvauti visuomenės gyvenime, pritaikyti nepažįstamose situacijose mokyk­loje ir už jos ribų.