II. Bažnyčios, iškilmės
Pradėkime mūsų prisiminimus nuo bažnyčių ir apibėkime bent reikšmingesnes. Katedros bažnyčia turi tą privalumą, kad ji stovi didelėje aikštėje, kuri leidžia ją matyti visą. Jos architektūra graikiška, klasikinė, paprasta ir grakšti, bet niekas nepaneigs, kad tai daro ją panašesnę į panteoną, negu į senovinę katalikų bažnyčią. Architektas, kurio aukšto talento neneigiame, visai pamiršo, kad atnaujinant Katedrą joje būtinai reikėjo išsaugoti kelių šimtų metų senumo pėdsaką, sudarantį jos tikrą esmę, apčiuopiamai atspindintį jos istoriją. Taip jau yra, tai iš tikrųjų labai graži bažnyčia, neneigiu, bet bažnyčia lyg vakar funduota, į kurios frontoną žiūrint greičiau į mintis ateis Graikija, Paryžius, Italija, negu Jogaila ir Lietuva. Gal verčiau norėčiau, kad tai būtų ne daili bažnyčia, o aiškiai sena, aiškiai mūsų nuosava, ant kurios amžiai kabino savo įvairių formų papuošimus, žyminčius savo nuėjimus, verčiau norėčiau gabalo aprūkusio mūro, netaisyklingo statinio, bet nuo Jogailos laikų, kaip teikiu pirmenybę naiviai tautinei dainai, o ne puošniai mokyto poeto dainai. Toji Katedra kalbėtų mums apie praeitį, kai šis dailus, dorėninis panteonas nieko mums nesako.
Bet nevalia visiškai kaltinti Gucevičių, tikrai talentingą architektą, kuriam tik pristigo meno esmės jausmo, santykinio, paminklinio grožio jausmo; šv. Kazimiero koplyčia, prie Žygimanto III pradėta, prie Vladislovo IV užbaigta, buvo jam rodykle stiliaus, pagal kurį likusią pastato dalį jis atnaujino. Nenorėdamas naikinti to naujausio paminklo, norėdamas jį harmoningai įlieti, sukūrė visumą pagal tą skonį. Be to, gal pastato restauruoti jau buvo neįmanoma, nes po kelių gaisrų, atnaujinimų, koplyčių prilipdymų Gucevičiaus laikų Katedra buvo statinys be charakterio, lipdinys dalių, kurios nesudarė visumos. Bet kad ir kaip ten būtų, mes liekame prie savo nuomonės, apgailestaudami, kad pagrindinė Lietuvos Katedros bažnyčia turi tokį naują veidą, lyg nebūtų prabėgę penki šimtai metų nuo jos pastatymo ant pagoniškos šventovės griuvėsių.
Bažnyčios vidus yra nuostabus; neseniai pradėta jį puošti kuo skoningiausiai ir, anot žinovų (nes mes patys to nematėme), viduje randame tai, ką žadėjo išorė. Gaila, kad ir viduje senovės paminklų, antkapių mažai belikę. Tas Bonos pastatytas Vytauto paminklas, kai pirmas didvyrio antkapis – vėliava su jo atvaizdu – sunyko, šiandien jau irgi neegzistuoja. Šv. Kazimiero koplyčia savo papuošimais primena XVII amžiaus skonį: čia verti dėmesio visuotinai aukštai vertinami piešiniai al fresco, vaizduojantys karalaičio gyvenimo scenas, trirankis paveikslas ir daug turtingų papuošimų.
Sekmadieninės pamaldos suveda į Katedros bažnyčią, o būtent į pamokslus, didįjį pamaldžiųjų pasaulį, kuris pasidalija tarp Katedros ir Dominikonų bažnyčios. Pastaroji, Šv. Dvasios bažnyčia, garsi gražiais vargonais, kuriais grodavo Renneris, būdavo, nuostabiai (gaila, kad dažniausiai koncertų ištraukas ir visai ne bažnytinę muziką) tamsi, liūdna ir gana nešvari. Jos XVII ir XVIII amžių papuošimai, auksavimai quondam, pajuodę, mūrai apdraskyti, skliautai aprūkę suteikia jai niūrų veidą. Ši bažnyčia, kaip įprasta pastarojo meto architektams, pastatyta taip, kad niekuo, išskyrus altorių ir papuošimų kiekiu, nestebintų: ji nei aukšta, nei žema, nei didelė, nei maža; akis, nejučiomis klaidžiojanti detalėmis, negali aprėpti visumos. Paminklais čia yra du seni portretai: karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir jo kapeliono Korczako, kuris Šv. Dvasios parapiją perleido perkeltiems dominikonų ordino vienuoliams.
Bernardinų ir šv. Onos bažnyčiose daugiausia besimeldžiančių būna primarijose ir rytmečio votyvose. Pažįstate visi, bent iš piešinių, nuostabią šv. Onos bažnytėlę, vienintelį Vilniaus papuošalą, kuria žavėtis reikia atsiklaupus. Bet užeikite į vidų – kerai išnyksta. Bažnytėlė išbalinta, plika, šviesi, maža lyg žibintas. Ponas Narbutas tikina atskleidęs architekto vardą ir tikrą datą, kada bažnytėlė pastatyta; tikėkime tuo, bent dėl malonumo girti meistrą. Šioje bažnytėlėje visada ir iki šiol dar renkasi vokiečiai, jiems būna pamokslų vokiečių kalba. Klausydami jų lyg gyvą prisimename protestantų pamokslininką Wiklefą, kuris iš šios sakyklos sėjo pirmą reformos sėklą.
Bernardinų bažnyčioje gausiausiai renkasi amatininkai ir vidurinioji klasė. Prie šios bažnyčios durų daugiausia elgetų. Prisimenu jų vieną, seną paralitiką, kuris su ypatinga šypsena visus einančius pro jį vaišino taboka, ir tai jam gerai apsimokėdavo. Kas tau atsisakys? Ir kas, vėlgi, norės nemokamai žiupsnį malonumo iš ubago imti? Dominikonai irgi turi tikrą savo ubagą, į kurį tiek rytų žiūrėjau pro kunigų pijorų vienuolyno langą. To elgetos kojos išsukinėtos, kas nekliudo jam šluoti prieangį ir gatvę.
Pas kunigus juoduosius Augustinus pamaldos kuklios ir tylios. Bažnytėlė maža, bet kitados vienintelė pasimelsti, jeigu ne sumaištis, keliama kartais užlekiančio pasižiūrėti į pamaldžiuosius jaunimo. Sekmadieniais ji turi jai ištikimų ponių valdininkių, kanceliarijų darbuotojų publiką. Medicinos moksleiviai čia užsukdavo apsisukti ir pažvelgti, kas slepiasi po kuklių mažų gatvelių gražuolių skrybėlaitėmis. Iš smalsumo verta pažvelgti dešinėn į išmaldą dalijančio šv. Jono paveikslą.
Prie Aušros vartų pamaldos gausiausiai lankomos trečiadieniais ir šeštadieniais. Tuomet visokių luomų žmonių pilna gatvėje, o delikatesni, kurie baiminasi susimaišyti su ant grindinio besimeldžiančia minia, sėdi galerijoje. Nežinau, ar iš ten, ar nuo grindinio, kur neturtingi klūpo basomis kojomis, arčiau Dievo. Aišku, galerija aukščiau žemės maždaug keturiomis uolektimis. Kasdienės Mišios priešais stebuklingąjį paveikslą irgi gana lankomos, o kartais ir naktį stebuklingojo paveikslo lempelė privilioja tuos, kurie iš tikrųjų nori melstis. Prisimenu, kaip grįždamas iš vakaro mačiau ten kažkokią skarmaluotą figūrą, kuri rankas iškėlusi su dejonėmis meldėsi Dievo Motinai. Niekada to vaizdo nepamiršiu. Dabar taip retai matome besimeldžiančius be išskaičiavimų. Antrą kartą man suspaudė širdį, kai sutikau čia kariškį, kuris drįso šaipytis iš pamaldų. Ir kiek dar kartų prie Skausmingosios Dievo Motinos akių prisižiūrėjau pro greta buvusio mano buto langą scenų tokių skirtingų, taip nederančių tai vietai!
Didelė, ant grandinės nuleidžiama aukų dėžutė prisipildo greitai. Vartuose sėdi paveikslėlių, škaplierių, rožinių ir kt. pardavėjos. Žydai čia niekada nesirodo, nes turėtų, kaip ir visi, nusivožti kepures prieš Vartus. Tik tie, kurie puskarietėmis vežioja žmones, gali ten pravažiuoti, bet su savo specialia apranga. Ten einantis žydas sužadintų visų dėmesį, kuris galėtų jam baigtis gumbais. Tokia yra seno papročio ir vietos šventumo įsivaizdavimo jėga. Šalia, sujungta su Aušros vartais, gana didelė Karmelitų bažnyčia, visai negraži, irgi kartais būna pilna, ypač sekmadieniais ir šv. Juozapo dieną.
Sena šv. Dvasios cerkvė su vienuolynu pasižymi tuo, kad ji yra atokiau namų plačioje aikštėje, kuri daro ją labiau matomą. Jos architektūra negraži.
Kitos bažnyčios labiausiai lankomos per jų šventes ir atlaidus, o šiokiadieniais jose retai ką galima surasti Mišiose, išskyrus kelias seneles, senelius ir ubagus.
Nuostabiausiai čia švenčiamos Dievo Kūno šventės su procesija nuo Katedros iki keturių altorių ar keturių bažnyčių. Seniau per tas iškilmes ne kartą yra buvę sumaišties dėl ginčų, kokia tvarka turi eiti cechai; ne kartą ir šūvis pasigirdo, kai baltų odų dirbėjai aplenkė ponus juodų odų dirbėjus, ponai lovų gamintojai – ponus kepurininkus. Seniau buvo puošiamos gatvės, už langų iškabinami kilimai ir paveikslai, grindinys buvo pabarstomas gėlėmis. Atmintina viena Dievo Kūno procesija, vykusi prie vyskupo Brzostowskio1.
Į Viešpaties Jėzaus bažnyčią Antakalnyje gegužės penktadieniais vyksta pamaldžios eisenos, su puikiai išpuoštais tuščiais ekipažais, dabar rengiamos veikiau iš įpratimo, o ne iš pamaldumo, nes pusė piligrimų, užuot ėję melstis į bažnyčią, skuba tik pasivaikščioti po Sapieginės parką.
Čia svarbiomis iškilmėmis yra Viešpaties Kapo lankymai Didžiojo penktadienio dienomis. Niekada geriau nepamatysi miesto gyventojų, kaip tuomet; visi pasipila į gatves. Bažnyčios kuo puikiausiai papuošia savo Kapus, kiekviena pagal savo skonį ir būdą, kai kuriuos (ir tokių daugiausia) tradiciškai, kasmet visiškai vienodai.
Dominikonų bažnyčioje Kapas koridoriaus gilumoje išpuoštas stikliukais, veidrodžiais, dirbtinėmis gėlėmis, fontanu, slenkančiais stacijų paveikslėliais. Šv. Jonų bažnyčioje tam specialiai skirta viena koplyčia, papuošta labai paprastai ir gana gražiai. Ji vaizduoja kapą, prie kurio guli kančios ženklai, Išganytojo apdarai, kauliukai, kuriais dėl jų buvo lošiama. Katedroje irgi atskira koplytėlė su dekoracijomis, vaizduojančiomis graikų šventyklą ant kalvos; jos dera prie bažnyčios stiliaus. Moterų vienuolynuose prie papuoštų Kapų pilna gėlių ir girdisi gražus giedojimas. Kitose pritaria instrumentinė muzika arba paslėptas fortepijonas. Bonifratrų bažnyčioje groja saviveiklininkai, jie daug dėmesio skiria žiūrėjimui į pamišėlius2. Niekada negalėjau suprasti žmonių, kurie pramogauja matydami visišką žmogaus degradaciją ir leipsta juokais iš pamišėlių. Čia gal daugiausia bėga moterys. Keistas smalsumas, už kurį kartais tenka sumokėti ir išraudusiu veidu, kas dar moka rausti.
Dėl gražaus, seno papročio Vilniaus gyventojai, net ir aukštesnio lygio žmonės, laiko savo pareiga aplankyti visus Kapus. Negalima įsivaizduoti gatvėse besigrūdančios minios, figūrų, veidų išraiškų, apdarų įvairovės, vėjavaikiško jaunimo, kuris nuo Kapo prie Kapo lekia paskui kritusią į akį gražuolę. Kokia profanacija! Kokia priešingybė: meilinimasis ir Kapas, ir dar kieno Kapas! Bet visi čia puošnūs, pasidabinę, visi nori tik pasirodyti, beveik niekas nesimeldžia, vienus čia veda rendez vous, kitus muzika, trečius noras pademonstruoti apdarus. Beveik niekas, kartoju, nesimeldžia. Vaikšto, juokiasi, laksto, lenktyniauja, susitikinėja, šypsosi, išvakarėse apie tai svajoja, kitą dieną apie tai tik ir tekalba. Kiek saldžių žvilgsnių, kiek šypsenų prie Kapo. Nežinau, kaip tas tiek reiškiantis žodis – Kapas – nenuveja jų tuščių minčių, linksmų, šviesių, lengvų jausmų. Bet jie apie nieką, išskyrus save, negalvoja. Gyvenimas yra gardus patiekalas tiems, kurie nežino, kodėl jie gyvena ir kur juos tas gyvenimas nuves! Vilniaus gatvės judrios, pilnos žmonių, visi skuba, stumdosi; tas paskui juodą apsiaustą, tas paskui mėlyną skrybėlaitę. Toji, kryžių bučiuodama, atsigręžia ir žiūri. Viešpatie mano! Ir tai yra žmonės, turintys prieš save amžinybę!
Pasiklausyk pokalbio:
Du jaunuoliai, vienas cinamonų spalvos dvieiliu švarku, kitas paltu šviesiais pamušalais, eina iš šv. Jonų bažnyčios į Katedrą.
– Tu, Jasiau, jau buvai Katedroje?
– Buvau, bėgau manydamas, kad ją užtiksiu ten, bet nepasisekė, pasigavau ją tik šv. Jonų bažnyčioje ir dabar paskui ją lekiu vėl į Katedrą; jau nuo jos iki vakaro neatsiliksiu. O tu?
– Aš dar niekur nesutikau savo Paulinkos. Žinau, kad išėjo lankyti Kapų, nes eidamas pro jos namus mačiau ekipažą prie vartų.
– Tu juokingas, aišku, ji pradės nuo artimiausios bažnyčios. Reikėjo laukti Augustinų bažnyčioje.
– O, negaliu ištverti vietoje!
– Žinai ką, užsukime į cukrainę.
– Akimirkai.
– Gerai, tik akimirkai.
Dvi ponios atlasiniais apsiaustais ir aksomu papuoštomis pusiau žieminėmis skrybėlaitėmis:
– Matei teismo sekretoriaus žmoną, kaip ji išsipustė. Kokia skrybėlė! Kur ji tokią galėjo nusipirkti?
– A, žinau. Prie Fiorentinio pas...
– Bet juk tai Babelio bokštas!
– Arba patarėjo žmona. Su chalatėliu? Kas gi su chalatu eina gatvėn?
– Aišku, nebent patarėjo žmona.
– Ponas Antonis tau nusilenkė, iš kairės, pažvelk kairėn.
– Esu tikra, kad tas linktelėjimas skirtas tau, ne man.
– Tu tokia rami dėl jo, kad nesibaimini priskirti jį kam kitam?
Įeina į bažnyčią.
– Pažvelk dešinėn, dievaži, kas toji su citrininiu šaliu?
– Kažkokia visai nepažįstama, kažkokia sraigelė, tik šiandien išsiritusi iš savo kriauklelės.
Dvi pagyvenusios moterys:
– Jūs kepsite šventėms pati ar pirksite pas Hurtigą?
– Truputį iškepsiu, truputį nusipirksiu. Nežinai, žmogau, kaip daryti, nes ir taip, ir kitaip brangu. Bet ką darysi!
– Aš namuose nieko nekepu. O mėsa?
– Man atsiuntė iš kaimo.
– Kaip laikosi vaikai?
– Ačiū Dievui, sveiki; jaunesnė kosėja.
– Nuo kosulio nėra nieko geriau, kaip šaltas vanduo.
– Ponas Vrublevskis išrašė sirupo.
Du pagyvenę vyrai:
– Ponas teismo sekretorius.
– Pono teisėjo tarnas.
– Kaip vakar sekėsi lošti vistą?
– Tris partijas kiaurai prapyliau. Paskui sušlaviau du vieną po kito. Teko sėsti po balkiu. Nuplaukė penkiolika rublių.
– Šlykštu! Girdėjote apie tą vargšą stolonačalniką3?
– Ko norėti? Girdėjau. Daugiau nepriimti tarnybon! Aštriai! Aštriai! Turėjo priešų. Nieko keista.
– Prokuroras atsistatydino. Gaila, jis geras žmogus. Ėmė, tai teisybė, bet paėmęs padarydavo.
– Taip, tai nemažas dalykas, nes yra tokių, kurie ir ima, ir nepadaro!
– O, yra tokių!
– O kur šiandien vakare?
– Namuose.
– Nemalonėtumėt pas mane visto?
– Jeigu valia...
– Bus daktaras ir patarėjas. Sulošim vistą iš zlotų.
Tad tokie tai pamaldūs pokalbiai vyksta prie Viešpaties Kapo. Visą šią dieną praleidę apimti įkarščio grįžta namo kalbėti apie apdarus, žmones. Atvirauja apie savo mintis, apie tą, apie tuos. Tas pakeliui pasigavo daug žadančią šypseną, tas reikšmingą žodelį. Kiekvienas juokauja, šaiposi, juokiasi, giria. Visi namai pagyvėję, užsiėmę net iki rezurekcijų, net iki švenčių.
Rezurekcijos kiekvienoje bažnyčioje vyksta skirtingomis valandomis, kad tikintieji, o tiksliau – smalsūs iš vienos į kitą iš eilės, kaip nuo Kapo prie Kapo, galėtų pereiti. Jos prasideda nuo devintos valandos vakaro ir vyksta iki devintos ryto. Tą naktį mieste miego nelieka. Minios laksto iš bažnyčios į bažnyčią, rėkaudamos ir besijuokdamos. O naktis tokia juoda, o žmonių tokių įvairių ir tiek daug! Namų vartai užverti, bažnyčios atlapos, smuklės vos po pusiaunakčio užsidaro, vežėjai iki aušros važinėja. Visame mieste per naktį tęsiasi diena. Tie, kurie nenori arba negali apeiti visų ar bent daug bažnyčių, bent vienoje apsilankyti privalo.
Prasideda Velykos, su švęstais pusryčiais, kaip ir visur. Visa žemesnė ir žemiausia gyventojų klasė daužo tūkstančius kiaušinių priešais Rotušę. Juokinga ir visai originali pramoga.
Dar yra kelios populiarios iškilmės, iš kurių svarbiausia laikytina šv. Jonų diena ir piligriminė eisena į Rasas, seną pagoniškų kupolių paminklą. Rasos yra kapinės už miesto. Žinome, kad, anot padavimo, tą dieną (tai yra tą naktį) pražysta papartis, o kas tą žiedą suras – juk jau žinote – tai tas pats, kaip ir filosofinį akmenį aptikti. Ligi šiol dar niekas nerado to talismano; o labai gaila, nes galų gale sužinotume, kaip atrodo toji absoliuti laimė žemėje, kurios net ir suvokti nemokame.
Vertė Kazys Uscila
Obrazy z życia i podróży przez J.I.Kraszewskiego, wydanie Adama Zawadzkiego, Wilno, 1842.
1 Konstantas Kazimieras Brzostowskis, Vilniaus vyskupas 1687–1722 metais, konfliktavo su Lietuvos etmonu ir vaivada Kazimieru Sapiega ir 1694.04.18 d. atskyrė jį nuo Bažnyčios. Dvasininkai pasauliečiai ir vienuoliai nepakluso vyskupui. Dėl to tų metų Dievo Kūno švenčių metu vyskupas aplenkė prie Sapiegų namų įrengtą altorių, o kiti dvasininkai ir vienuoliai jo nepaklausė, todėl įvyko dvi procesijos, kas papiktino tikinčiuosius.
2 Bonifratrai globojo ligonius, tvarkė ligonines, taip pat ir sergančių psichinėmis ligomis. Jų bažnyčia buvo Bonifratrų gatvėje, Vilniaus Senamiesčio centre.
3 Skyriaus viršininkas (rus.)