Antos Marijos Antanavičiūtės nuotrauka

 

Lietuvių kalbos brandos egzaminas yra ne egzaminas, o užduotis pritempti senus autorius prie kažkieno sugalvotų temų. Jeigu niekas nesikeis, tikėtina, po kelių šimtų metų egzamino užduotys bus tokios: samprotavimo rašiniai „Nuo ko priklauso asmens teleportacija?“ (Balys Sruoga, Jurgis Kunčinas), „Ar kosmiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ (Kristijonas Donelaitis, Marius Katiliškis) arba literatūriniai rašiniai „Neatpažintų skraidančių objektų rišimas prie būdos“ (Šatrijos Ragana, Antanas Škėma), „Juodųjų skylių siekiai literatūroje“ (Martynas Mažvydas, Marius Ivaškevičius). Juk visi atsakymai slypi lietuvių literatūroje, tik tinginiai moksleiviai nesugeba pamatyti sąsajų tarp M. Mažvydo ir genų inžinerijos. Kita vertus, tokia sąsaja galėtų būti linksmas rašinys. Tačiau vargu ar įmanoma. Moksleiviai dažnai turi ne tik matyti, ko nėra, bet dar ir samprotauti, kaip reikia.

Mokytoja:

– Šis rašytojas pasako, kaip svarbu klausyti savo širdies ir būti savimi.

Mokinys kitą dieną ateina į mokyklą juodai lakuotais nagais.

– Kas čia dabar? – klausia mokytoja.

– Sakėt, kad galiu būti savimi, – atsako mokinys.

– Omeny turėjau tokiu savimi, koks man patinka, patogus.

Peržiūrėjau pastarųjų 10 metų lietuvių kalbos egzamino užduotis ir atrodo, kad lietuvių kalba mokyklose yra kaip dirbtinės skylės ant naujų rūbų. 

Nuo ilgo dėvėjimo arba po kokio nuotykio rūbuose atsiradusios skylės turi istoriją, kurią įdomiai galėtų papasakoti rūbo savininkas. 

O naujų rūbų skylės neturi nei prasmės, nei istorijos. Egzaminas – kai mokiniai turi rašyti apie tas dirbtinai sukurtas skyles ir apsimesti, kad tos skylės yra jų, užuot rašę apie skyles savo mėgstamuose rūbuose.

Šiais metais viena iš samprotavimo rašinio temų – „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ Mačiau daug komentarų, kritikuojančių temą. Neva, kiek galima apie tuos žemdirbius ir ūkius. Visi ir visos taip pyksta ant kaimietiškumo, kad praleido esminį dalyką: ką po velnių reiškia terminas „žemdirbiškoji kultūra“. Nesu girdėjęs sakant statybiškoji kultūra, bedarbiškoji kultūra, girtuokliškoji kultūra, programišiškoji kultūra, vadybininkiškoji kultūra.

 Pradėjau gūglinti ir visos nuorodos buvo į straipsnius, susijusius su lietuvių kalbos egzaminu. Tada terminą įdėjau į kabutes ir nustačiau, kad paieškos rezultatus rodytų tik iki 2023 metų. „Google“ pasirodė du rezultatai – abu iš neaiškių puslapių, kurie siūlo pirkti referatus.

Kaip moksleiviai galėjo parašyti samprotavimo rašinį, jeigu tokio termino nėra? Žinoma, neatmetu galimybės, kad klystu, ir čia yra terminas, kurį Nacionalinė švietimo agentūra slepia nuo „Google“. Saugo kaip Monos Lizos portretą, kad tik nebūtų jokio sąlyčio su kenksmingomis sąlygomis. Žemdirbiškoji kultūra yra ta dirbtinė skylė naujuose džinsuose. Šis terminas galėtų tapti sinonimu perdėtam lietuvių kalbos garbinimui.

Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit, 

Ir tatai skaitydami, ginkdie, nedrįskite permanyti.

Kol ūkininkas Petras Šiaučiūnas, turintis „Youtube“ kanalą su 22 mln. peržiūrų, kelia naujus vaizdo įrašus apie šiuolaikinio ūkininko kasdienybę, kol Paulius Chockevičius (urbanbee.lt įkūrėjas) ieško būdų, kaip išsaugoti bites ir kuria bitininkystės modelius miestui, vaikai vis dar murkdomi amišų ideologijoje. Sako, iš dainos žodžių neišimsi, bet išimkite humorą iš „Weird Al“ Yankoviciaus dainos „Amish Paradise“ ir turėsite lietuvių kalbos pamokų portretą.

Mano nuomone, viskas prasideda nuo iškreipto požiūrio į kalbą, kurį puikiausiai iliustruoja dar neseniai miestuose matyta „JCDecaux“ reklama: „Lietuvos miestų gatvėse – priminimas apie lietuvių kalbos svarbą.“ Visa reklaminė kampanija joja ant hipotetinio kalbotyroje taikomo glotochronologijos metodo, kuriame teigia: „...per 1000 metų išnyksta apie 20 proc. kalbos.“ Štai žagrę pakeitė plūgas, vežimaitį pakeitė automobilis, ir viskas, kalba nyksta. 

Tačiau viską reziumuoja reklamos kampanijos aprašyme esantis teiginys: „Pasak kalbininkų, kiekvienai kalbai pavojų kelia patys jos vartotojai.“ Nes kalba gali egzistuoti pati savaime, be žmogaus. Kaip orangutanai džiunglėse. Ir štai ateina blogasis žmogus su savo palmių plantacijomis ir juos naikina. 

Jei toks būtų požiūris į dailę, vaikai mokyklose būtų mokomi saugoti ir gerbti teptukus, dažus ir drobes, bet ne paveikslus. Dailės mokyklas vaikai baigtų taip ir nepabandę piešti.

 

 

Domas Raibys – istorijų pasakotojas, rašytojas su transporto inžinerijos diplomu stalčiuje.