XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje pradėjome važinėti į ilgų distancijų bėgimo varžybas, į daugelį miestų atvykdavome likus porai valandų iki starto, o po finišo pirmu pasitaikiusiu autobusu išvažiuodavome. Vilnius būdavo išimtis, ypač naujametinis bėgimas. Viešbuty apsistodavome bent trejetui parų. Lankydavome kino teatrus. Vaikščiodavome snieguotomis gatvėmis tarsi ir be tikslo. Bet pakako nuovokos suprasti, kad tėvas man rodo savo miestą. 7 dešimtmečio pradžioje jis čia baigė vidurinę mokyklą, 11-ąją. Mačiau sąsiuvinius, keletą nuotraukų. Kažkada buvo prasitaręs, kad geriausiai sekėsi anglų kalba. Mokytojas įkalbinėjo likti studijuoti. Nutuokiu, kodėl nepasiliko.
Įsibėgėjus 10 dešimtmečiui keliauti į Vilnių pradėjau vienas. Tranzuoti. Nežinojau, kuo noriu būti gyvenime, todėl užsirašiau į anglų kalbos kursus. Atradau, kad Vilniuje yra „Kablys“, todėl išvykų į Vilnių grafikus pradėjau derinti su „Death Comes“ ir kt. ilgaplaukių pramogomis. Su žodynais išsiverčiau „Sepulturos“, „Slayer“, „Metallicos“ ir kitų anų laikų korifėjų dainų tekstus, tada po ranka pakliuvo Kurto Cobaino, „Nirvanos“ dainų išklotinės, kurios mano suvokimą apie kalbų mokėjimą galutinai sujaukė: nors susiradau, ką reiškia kiekvienas žodis, bet suvokimas, ką galėtų reikšti tų žodžių visuma, liko miglotas. Supratau, jog anglų kalbų yra daug, o tos anglų kalbos, kuri vienintelė man įdomi – niekada neišmoksiu taip, kaip norėčiau. Ačiū, Kurtai, už savalaikį suvokimą, kad svetimose kalbose visada esame tik svečiai, nebyliojo kino žinovai.
Baigiantis amžiui metalo atsargos sunkiojoje subkultūroje seko, kurį laiką į „Kablį“ užsukdavau su gotais, matematikais iš VPU. Vėliau su pankais – jie į „Kablio“ rūmą buvo prasikirtę įėjimą pro galinę pusę ir tą konspiracinę būstinę vadindavo, rodos, „Doctor Green“. Per antrąjį pasimatymą į „Kablyje“ vykusius reiverių šokius mane pakvietė simpatiška mergina, bet aš kažką numykiau ir sumišęs atsisakiau, nes būdamas septyniolikmetis provincialas įsivaizdavau, kad ilgaplaukių metalistų į elektroninės muzikos tūsus niekas net per slenkstį neįleis. Panašu, šiuo metu „Kablys“ laikosi neblogai. Į „Solo ansamblio“ vasario mėnesio koncertą pirkti bilietus suskubta praėjusių metų lapkritį, nes baisu, kad prieš koncertą neliks. Keista. Iš kur randasi pilnos salės į nekomercinius renginius. Per tiek metų Vilnius smarkiai pasikeitė, vis rečiau gatvėse sutiksi alternatyvių subkultūrų žmonių su skiriamaisiais ženklais. Galbūt nebėra reikalo rodytis, kad esi kitoks. Arba aš nebeatpažįstu naujausiųjų detalių, ženklinančių maištą. Arba visiškai išsiplovė ribos ir normalieji savaitgaliais dalyvauja alternatyvos simuliacijoje.
Gali būti, kad aš pats esu pakliuvęs į spąstus, kuriuos paspendžiau kitiems. Galbūt visa ta 10 dešimtmečio rokenrolo dvasia tėra mano ir saujelės panašių į mane įsikalbėjimo, saviapgaulės rezultatas. Kai 1996 m. rugsėjo 1-osios išvakarėse atitranzavau į pirmąjį kursą ir įsikūriau bendrabutyje, su keletu naujų pažįstamų patraukėme prie „Žalgirio“ stadiono – tuomet jis man asocijuodavosi ne tik su futbolu, bet ir naujametinių bėgimų finišu. Ten ant treniruotėms skirtų aikščių – „Marakanos“ ar „ant gumų“ – vyko „Roko maršo“ minėjimo koncertas. Tam kartui atsikūrusi „Antis“ nesėkmingai bandė išjudinti publiką, dar keletas poproko grupių nieko nesakančiais pavadinimais. Iš tos nuobodybės įsiminė tik tai, kad renginio vedėjas Marijonas Mikutavičius vidury koncerto su giliu liūdesiu ir netvardomu įtūžiu pranešė, kad ką tik Rumunijoje baigėsi rungtynės, kur Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė skaudžiai pralaimėjo. Ir – tai baisiausia – mūsiškiai žaidė beviltiškai: nuo rungtynių pradžios gėdingai sustojo į gynybą tikėdamiesi ištempti lygiąsias. Po tos prakalbos teisingiausia būtų buvę nutraukti koncertą ir skirstytis namo. Nes ne tokio rokenrolo mes nusipelnėme.
Dabar, kai nebeliko ne tik „Žalgirio“ stadiono, bet ir daugelio kino teatrų, siejusių mane su tuo Vilniumi, į kurį atsiveždavo tėvas, pradeda atrodyti, kad laikas būna dviejų rūšių. Būna tolydus laikas, kurio slinktis jungia dabartį su ateitimi ir praeitimi į vientisą istoriją. Bet būna ir toks užkeiktas laikas, kuris tarsi žirklėmis viską, kas su juo susiję, fragmentuoja. Sukarpo šukėmis ir supainioja. Tokiame laike žmonės riejasi dėl niekų. Neturi laiko dabarčiai. Nėra tikri, ar jų pačių ateitis ir praeitis liks jų nuosavybe.
Stebėtinai ramiai šių metų sausį perskaičiau „Nacionalinės žemės tarnybos“ verdiktą, esą „Kablio“ savininkai pastatą eksploatuoja ne pagal paskirtį, esą kultūrinė veikla prieštarauja dokumentams, kur „Kablio“ paskirtis aiškiai įrašyta – administracinė. Turbūt ir bendrajai Vilniaus vizijai. Nesu matęs, kur ta vizija juodu ant balto užrašyta – bet tendencijos rodo, kad mūsų sostinė nuosekliai nurokenrolinama.
Nurokenrolinama tarsi „Vėjų“ baras iš buvusios „Žinijos“ draugijos rūmų. Neformalams per gera vieta. Naktinėtojų psichine sveikata pasirūpins selai, baumilos, nainiai. Šiuo atžvilgiu Vilnius elgiasi nuosekliai teisingai: kiekviena neformalų karta turi būti pakrikštyta skaudžiu pralaimėjimu. Teneįsijaučia, tenepamiršta, kur gyvena. Vilnius skaudžiai muša savo vaikus, nes myli. Nes kitaip mylėti nemoka.
Nenustebau pamatęs išplėstines Centro poliklinikos vizualizacijas. Franko Zappos paminklo neliks. Puiku, seniai reikėjo. Tokiame mieste maištininkams – ne vieta.
Užvis lengviausia būtų visas bėdas suversti miesto administracijai. Pasiimti Vilniaus merų sąrašą – nuo 1990-ųjų iki šių dienų – ir ant jų sukarti visus šunis. Praėjusią vasarą Tauragėje surengtas pirmasis šiuolaikinių menų festivalis „Kvad ratu“. Po visų nemokamų renginių vėlai vakare Pilies kieme koncertavo „Solo ansamblis“. Neapibūdinsiu, ką jie groja, bet jų gebėjimas Kęstučio Navako eilėraštį ar Rainerio Marios Rilke’s vertimą į lietuvių padainaklamuoti natūraliai ir kietai mane pakeri. Džiugina jų sėkmė. Vilniuje. Tauragei tokių dalykų (dar) nereikia net už ačiū. Šimtas nutuokiančių, kur atėjo, dar šimtas susigūžusių, stebinčių per saugų atstumą. Kalbama, kad dabartinis Vilniaus meras yra iš Tauragės. Tai nieko nereiškia. Aš pats formaliai gimęs Tauragės gimdymo namuose. Pažįstu dar keletą gimusių Tauragėje, bet iškart su paskyrimu gyventi didesniame mieste. Negandų šaltinio reikia ieškoti ne Tauragėje, o veidrodyje. Visas Vilnius yra iš kažkur. Ypač vilniečiai. Kol skaičiavo kelinta jų karta nėra nuo žagrės, susiklostė tvarka, kad sostinėje niekas prieš nieką neprotestuoja, niekas niekur nedalyvauja, nesaugo, nesiteisia, nelaimi. Kadaise „Protesto laboratorija“ pristabdė Lietuvos kino teatro naikinimą, bet vieni pergalingi metai galiausiai išvirsta į pralaimėjimus – vos tik atsitrauki nuo to, kas atkovota.
Esama sričių, kur estai pervertina save. Džiugu, nenumirs nuo kuklumo. Negirdėjau, kad jie girtųsi pankų dainų festivaliais, bet tokią savigyrą pateisinčiau. Turi alternatyvos genų kaip suomiai. Toli mus palikę praeities miglose. Pavyzdys – pernykštė prezidentinė rinkiminė kampanija. Ingrida Šimonytė skambant „Metallicai“ pirštais kažką ne taip parodė. Kiekvienas turi teisę piktintis viskuo, ką mato aplink. Tačiau tai, kad balsingiausieji įsiskaudintojai reziduoja Vilniuje, rodo nemenką sostinės nurokenrolinimo potencialą. Kita analogija – maždaug tuo pat metu, po „Poetinio Druskininkų rudens“, anonimas sukurpęs nuoskaudų sąvadą ir nusiuntęs į laikraštį, į pačius „Šiaurės Atėnus“, apie tai, kas jam (jai) skauda, o labiausiai – kad organizatoriai turėjo susiprasti, esą tokio Kęstučio „Motörhead“ Navako publikai rodyti nederėtų. Suprask, tokie nenormalūs navakai, šimonytės tegu sėdi savo rūsiuose ir parapijonių nešiurpina. Galima būtų juos nukišti į giliausius pogrindžius, jie ir patys nelabai veržiasi į viešumą. Bėda ta, kad už tuodu nieko geresnio, kas skleistų šiame liūdname peizaže rokenrolinę dvasią, neturim.
Su Zappa susidūriau pirmąkart Kaune, 1996-aisiais. Pažįstami informatikai davė paklausyt originalios (!) garso kasetės su 1968 m. albumu „We’re Only in It for the Money“ – būčiau linkęs versti „Mes čia tik dėl babkių“. Toks užrašas tiktų ne tik ant naujojo Centro poliklinikos priestato, bet ir daugeliu kitų atvejų. Šiemet Zappai sukaktų 80. Mano tėvo metų. Jei ne okupacijos paliktos traumos, tie, kuriems per 70, apgintų savo bendraamžį korifėjų, bet negins, nes sovietmetis žmones išdresiravo labai anksti susenti.
Jei Vilnius būtų laisvas miestas, mano karta būtų įsipaminklinusi Cobainą. Tarsi tiktų prie „Bix“ baro, nes kadaise „Nirvana“ Vokietijoje apšildė „Bixus“. Deja, neslėpkim, nenusisekęs tas „Bixbaris“. Nevertas savo vardo. Beveidė atsitiktinių žmonių ir turistų pinigų siurbykla. Kadaise „Moksleivis“ rašė, esą Cobainas siutina įrašų kompanijos bosus, nes pats skatina piratinių įrašų gamybą ir platinimą. Ir „Nevermind“ albumo viršelyje įkomponavo merkantilizmo kritiką – kūdikis po vandeniu gaudo ant kabliuko pamautą dolerį. Dabar to albumo LP galima rasti kiekvienoje patefonais prekiaujančioje ūkinių prekių krautuvėje, pernai per Kalėdas „Smells Like Teen Spirit“ perkopė milijardo peržiūrų ribą. Bet niekas pasaulyje nepasikeitė.
Maištininkas Zappa ilgainiui kapituliavo, tapo darboholiku, masiniu albumų kepėju, konvejeriniu aranžuočių orkestrams rašytoju.
Cobainas pagrindinį egzistencializmo klausimą – ar verta dalyvauti tokiame gyvenime – išsprendė šūviu į galvą. Visi suprantam, kad tai blogas sprendimas. Visi, kurie trisdešimt kelintą kartą trenkėmės tamsoje kakta į sieną amžinose trečiojo, nuosaikiojo, vidurinio kelio paieškose.