Vasarą per pandemijos atoslūgį susidarė nedidelis laiko tarpas, per kurį bent trumpam ėmė atsiverti turistinės kryptys, žmonės pradėjo vėl skraidyti ilsėtis, o užsimiršus net ėmė atrodyti, kad visa pandemija – jau praeity. Į šį keistą turizmo „atgimimo“ laiką įšokome sau netikėtu būdu. Žiemą, dar iki bet kokių minčių apie būsimą karantiną, nusipirkę kelionės bilietus į Graikiją, visą karantiną buvę tikri, kad jokių kelionių tikrai nebus, birželį n...
Europos Parlamente per metinę kalbą Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen daug dėmesio skyrė žmogaus teisių temai. EK vadovė išreiškė susirūpinimą dėl padėties Baltarusijoje, prakalbo apie būtinybę panaikinti Dublino reglamentą dėl migrantų – jį pakeis „stipraus solidarumo tarp partnerių mechanizmas“, taip pat kritikavo LGBT asmenų teisių pažeidimus kai kuriose šalyse narėse ir pasmerkė homofobijos zonų steigimą Lenkijoje....
Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų b...
Dar viena vasara išbildėjo su trenksmais, apsipylusi ašaromis, dievaž, kaip supykusi meilužė. Nors man ji labiau primena H. Ch. Anderseno Coliukę, pagaliau ištrūkusią iš kurmio urvo. Atėjo ruduo, ir kas man, aklam kaimo kurmiui, lieka, tik skaičiuoti grūdus, nors visi normalūs žmonės skaičiuoja viščiukus. Šiais laikais, kai be testų neįsivaizduojamas joks protingesnis atsakymas, užduotį turėtų palengvinti vienas kitas šablonas. Galėčiau...
Filme „Vyrai juodais drabužiais“ pagrindinis blogiukas – ūkininko kūną okupavęs milžiniškas tarakonas iš kitos planetos. Kai kas pažįstama? Kenkėjas netelpa į užgrobtą odą. Bandydamas elgtis normaliai atrodo visiškai nenatūralus, ne šio pasaulio gyventojas. Rodos, iššoks iš savo žmogiškojo kostiumo ir pasirodys aplinkiniams tikruoju pavidalu. Būtent taip atrodė ir Aliaksandras Lukašenka didžiausio si...
Proveržis pro proveržio – pagaliau Lukiškių aikštėje prisikasėme iki negyvosios gamtos. Įrodymų, kad viduramžiai nesibaigė, kasmet galima prisirankioti į valias. Todėl ir geros moralės paminėjimas Seimo priimtame ir prezidento palaimintame Lukiškių aikštės įstatyme neturėtų nei stebinti, nei gluminti. Ne veltui didysis mūsų klasikas Gintaras Beresnevičius „Trumpąjį Lietuvos istorijos kursą“ pradeda štai tokia ištarme: „L...
Kai kurie meniniai vaizdiniai įstringa į atmintį ne mažiau nei patys ryškiausi tikrovės įvykiai. Jau vaikystėje įpratau, kad, knygų puslapiuose susidūrus ar TV ekrane išgirdus nors ir lengvą personažo kosčiojimą, geros pabaigos jau nebeverta tikėtis. Pirmasis kostelėjimas pasigirsdavo tarytum šiaip ir paskęsdavo romane ar filme vaizduojamo rašytojo, kompozitoriaus ar dailininko gyvenimo peripetijų sūkuryje. Svarbiausia – audringa kūryba, o koks no...
Kol visa Lietuva laužė ietis dėl Vilniaus paplūdimio, lyg vyktų dar vienas Saulės mūšis, netikėtai atsidūriau Nidoje. Šmirinėdamas Kuršių nerijos pakrante ir apeidamas negyvas žuvis, mąsčiau, ką mums reiškia jūra. Santykis komplikuotas, visada buvome labiau žemių valstybė. Aš pats irgi visada buvau labiau kieto paviršiaus šalininkas. Jūros ilgai buvo atrama, baigtinė riba, ženklas, vanduo – slaptingas ir neperžengiamas. Į daugumos...
Pastebėjau, kad paėmęs į rankas net ir kultūriškai menkesnį įrankį, pavyzdžiui, žolės žirkles ar rankinį pjūklą, tampu pavojingas mane supančiam pasauliui. Kitaip sakant, kyla neišvengiamas noras jį pagražinti. Štai ir anądien po Joninių ėmiau dairytis po sodybą, o pirmiausia užkliuvo jau nežinia kurį dešimtmetį skaičiuojantis ąžuolas. Nusprendžiau apipjaustyti apatines šakas, kad erdvė po medžiu šiek tiek išsiplėstų, labiau išry&...
Šiek tiek ironiškai apibendrinant, privalu sutikti, kad dugno įvaizdis Lietuvos politologijos tyrinėjimuose yra labai stiprus. Gerai prisimenu, kaip dar Nepriklausomybės aušroje akademikas Eduardas Vilkas aiškino, kad ekonomika pradės kilti, kai pasieks dugną. Per kiekvienus rinkimus vėl ir vėl užduodamas klausimas, ar gali būti dar blogiau ir ar jau esame dugne. Ir va dabar jau nuosprendis (tikrai ne paskutinis): „...aukšto rango valdžios parei...